Saints of Vilnius.

12 Sites

50 Kilometers

8 Hours


Descriptions, photos and details

St. John, St. Anthony, St. Eustace (Lithuanian: Jonas, Antanas, Eustachijus)

Commemorated by the Catholic Church annually on April 27th.

St. John, St. Anthony and St. Eustace are the most renowned Orthodox holy martyrs of Lithuania. In 1969 Pope Paul VI declared them saints of the Roman Catholic Church.

The account of the martyrdom of these saints indicates that brothers Kumetis and Nezilas were pagan nobles with their origins in Lithuanian lands. They served in the court of the Lithuanian Grand Duke Algirdas (father of Jogaila, the ruler of the Grand Duchy of Lithuania and Kingdom of Poland). Nestor, a priest who accompanied the wife of Grand Duke Algirdas to Vilnius, had a great impact on Kumetis and Nezilas, who later converted to Christianity. Their Christian names were Anthony and John. As was customary for Christians of that time, they began to fast when appropriate and stopped shaving their beards and cutting their hair. This offended other nobles of the court. Anthony and John were imprisoned and were being forced to abandon their faith. John renounced his faith after a year of imprisonment, but after witnessing the unwavering stance of his brother, converted back to Christianity. After being pressured by the nobles, Algirdas, the ruler of the Grand Duchy of Lithuania, sentenced the brothers to death by hanging in 1346.

Following the example of John and Anthony, their cousin Krulis also converted to Christianity and was given the baptismal name of Eustace. However in 1347, while being forced to renounce his faith, he was tortured to death in a most cruel fashion – his bones were shattered from being beaten, he was doused with cold water in the middle of winter, his hair was ripped out of his head, and finally he was hanged. It is said, that at night the sons of Grand Duke Algirdas themselves took the martyr down and buried him next to his cousins ​​– John and Anthony. After these events, devotion to the martyrs began, at first locally, then after a while, it spread internationally. In 1374 the remains of the martyrs were taken to Constantinople, where they were solemnly accepted by the Patriarch Philotheus.</p

Duke Algirdas, realizing that the new martyrs could be useful politically and help establish contact with the Byzantine Empire, ensured an Orthodox church was built on the site of the martyrdom. Originally, a wooden chapel was constructed. Later it was replaced by a masonry Orthodox church, and the remains of the martyrs were re-buried there. After the Union of Brest (1596), Greek Catholics of the Byzantine liturgical rite settled at this location. (Currently the Holy Trinity Church occupies this site.) Russian Orthodox built a wooden church and the remains of the martyrs were transferred there. (Currently it is the Russian Orthodox Holy Spirit Church). The Jesuits and the Greek Catholics of the Byzantine rite developed the iconography and the story of Saints John, Anthony and Eustace, because they were one of the first and the first officially recognized Christian martyrs of Lithuanian lands.

St. John, St. Anthony and St. Eustace were officially declared Eastern Orthodox saints in 1547, in Moscow. April 14th (according to the current calendar – April 27th) was designated as their feast day.

Seeking to protect the remains of the martyrs during World War I, they were taken to Moscow, but ultimately returned to Vilnius after World War II, pursuant to the order of the Patriarch of Moscow. July 26th, the day the remains were returned to Vilnius, is one of the most important feasts for local Eastern Orthodox faithful.

Orthodox Church of the Holy Spirit
Aušros Vartų g. 10. Vilnius
Opening times:
Mon.–Sun. ­– 10.00–17.00
Holy Mass (in Russian)
Mon.–Sat. – 8.00, 17.00
Sun. 7.00, 10.00, 17.00
+370 682 50 610

St. Josaphat Kuntsevych (Lithuanian: Juozapas Kuncevicius), of the Order of Saint Basil the Great (1580-1623)

Commemorated by the Church on November 12th.

Josaphat Kuntsevych dedicated his entire monastic life to the unity of the Eastern and Western Christian Church. For that reason he is considered a pioneer of ecumenism and a patron of those involved in ecumenical work. For his contributions toward unification of the Christian Church, the remains of the Saint were buried in the altar of St. Basil the Great, in St. Peter’s Basilica in Rome.

He was born Ioann (Ivan) Kuntsevych in 1580 in the Volhynia region in what is now Ukraine, into a merchant’s family. He arrived in Vilnius in 1596 to learn the merchant’s trade in the academy founded by the Jesuits. In 1604 he entered the Basilian Monastery of the Holy Trinity in Vilnius and received the name of Josaphat.

He was tenacious as a pastor and had a great ability to connect with people. The Orthodox called him the “thief of souls” because he led a lot of Orthodox Christians to the Catholic Church. He reorganized the Basilian Order and founded the Order of St. Basil the Great – a Congregation of the Holy Trinity with its headquarters in Vilnius. He became the Archbishop of Polotsk in 1618. He strongly supported the union of the Catholic and Orthodox Churches, which was opposed by some Russian Orthodox. He was killed by the citizens of Vitebsk, who opposed the union of the Churches. Only 20 years after his death, Josaphat was beatified, and then proclaimed a saint by Pope Pius IX in 1867. The remains of Saint Josaphat were first kept at a Greek Catholic of the Byzantine rite Cathedral in Polotsk. Later, they were hidden at various locations in Lithuania, Poland and Belarus; in 1916 the remains were transferred to St. Barbara’s Church in Vienna; and finally in 1949, his remains were buried in St. Peter’s Basilica in Rome.

Greek Catholic Church of the Most Holy Trinity
(Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia)
Aušros Vartų g. 7a, Vilnius
Church is opened:

I-VI: 7.30-19.00
VII: 8.00-19.00

Holy Mass in Ukrainian:
I-V:  17.30
VI: 10.00, 17.30
VII: 10.00, 17.30
Kunigas budi:
I-VI: 6.30-19.00
VII: 8.00-19.00

St. Andrew Bobola (Lithuanian: Andrius Bobola) , S.J. (1591-1657)

Commemorated by the Church on May 16th

The future Saint Andrew Bobola was born in 1591 in the town of Sandomierz, Poland. In 1611 he entered the Society of Jesus in Vilnius, studied philosophy and theology at Vilnius University, and worked at various locations in Lithuania’s Jesuit Province. St. Andrew Bobola spent a third of his life in Vilnius. For twelve years he worked at St. Casimir Church: he was a preacher, a confessor, the rector of the Church and a leader of the Sodality of Our Lady Society in Vilnius. In this Church he was ordained a priest in 1622, and professed his solemn monastic vows in 1630. During the Polish-Lithuanian war with Moscow of 1655, raging Cossacks demonstrated a particular hatred for Catholicism in Lithuania. Renowned for his missionary work, Father Bobola was captured by Cossacks in 1657 and brutally tortured to death on May 16th, after refusing to renounce the Catholic faith.

Almost fifty years later in 1702, during the Great Northern War, Martin Godebski, the rector of Pinsk College, saw an unfamiliar Jesuit, who was radiating ethereal light, and who promised that he, Andrew Bobola, would protect the College against the enemy army, if the rector found his body. After three days of searching the coffin was found, despite the fact that neither the rector, nor anyone else, knew who Andrew Bobola was or where his body had been buried. Despite constant moisture at his burial site, the martyr’s body had not decomposed, nor did it emit any odor. After that news spread, the residents of Pinsk and surrounding areas started gathering to pray by the crypt. When the City of Pinsk was skirted by the marauding army, and the entire region of Pinsk was untouched by plague, Andrew Bobola’s veneration grew very rapidly.

Andrew Bobola was beatified in St. Peter’s Basilica in 1853, and was declared a saint in 1938. His remains were transported from Italy to the St. Andrew Bobola Shrine in Warsaw. In Vilnius’s St. Casimir Church an Andrew Bobola image is displayed near the altar and his relics are kept in the crypt.

St. Casimir Church and Jesuit Monastery
(Šv. Kazimiero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas)
Didžioji St. 34, Vilnius
Opening Times
I–VI 10.30–18.30
VII 8.00–17.00
Holy Mass (in Lithuanian):
Mon. – 17.30
Teus. – 7.15
Wed. – 17.30
Thurs. – 17.15
Fri. – 17.15
Sun. – 10.30, 12.00
Holy Mass (in Russian):
Sun. – 9.00
+370 5 212 1715

Šv. Rapolas Kalinauskas OCD, (1835 – 1907)

Bažnyčioje minimas lapkričio 20 d.

Šv. Rapolas Juozapas Kalinauskas yra vienintelis šventasis gimęs ir užaugęs Vilniaus mieste. Jis laikomas Sibiro tremtinių, karių, karininkų ir beviltiškoje padėtyje atsidūrusių žmonių globėju.

Juozapas Kalinauskas gimė 1835 m. bajorų šeimoje. Tėvas – Vilniaus bajorų instituto matematikos dėstytojas ir jo direktorius, kilęs iš Gardino. Motina Juzefa Polonska po gimdymo greitai mirė. Juozapą augino teta Viktorija, o vėliau pamotė Zofija Putkamer – Išsilavinusi, jautri, giliai tikinti moteris, vaikams įskiepijusi krikščioniškos moralės principus. Bendrąjį išsilavinimą J. Kalinauskas įgijo Vilniaus bajorų institute. Buvo žinomas kaip gabus, stropus ir pareigingas mokinys. Vėliau studijavo Agronomijos institute Horkuose (darbartinė Baltarusija), Nikolajaus inžinerinėje mokykloje Peterburge, kurioje buvo rengiami carinės armijos karininkai. Per Krymo karą buvo paskirtas kariuomenės inžinieriumi, o baigęs mokyklą – jos matematikos dėstytoju. Peterburge išgyveno stiprų Vilniaus ilgesį, o kartu ir tikėjimo krizę.

1863 m. aktyviai įsitraukė į Lietuvos ir Lenkijos sukilimą, nors turėdamas patirties kare suprato, kad jis pasmerktas žlugti. Jis pabrėžė, kad šaliai reikia dirbi, o ne lieti kraują ir kad beginklių žmonių kova prieš stiprią Rusijos armiją yra labai nelygi. J. Kalinauskas siekė atsiriboti nuo revoliucinės propagandos ir teroro. Buvo atsakingas už sukilėlių būrių organizavimą, maisto ir ginklų tiekimą. Nors suėmus J. Kalinauską trūko įrodymų dėl jo veiklos sukilime, jis nusprendė prisiimti kaltę, kad byla būtų užbaigta ir išvengta naujų suėmimų. Paprastai sukilėliams grėsusi mirties bausmė J. Kalinauskui buvo pakeista į 10 metų katorgą Sibire be teisės sugrįžti į Vilnių.

Dar sukilimo metu Misionierių bažnyčioje J. Kalinauskas atliko išpažintį, per kurią jis grįžo prie tikėjimo, sukilimo metu gyvenamas Vilniuje kasdien lankydavosi Aušros vartuose. Tardymo metu kalėjo dominikonų vienuolyne įrengtame kalėjime prie Šv. Dvasios bažnyčios ir savo dieną organizavo pagal vienuolyno regulą: kėlėsi paryčiais ir meldėsi, meditavo, skaitė gautas knygas ir mąstė, per langelį klausydavo šv. Mišių garso. Katorgoje dirbo prie druskos perdirbimo. Čia ir nusprendė visą turimą laisvesnį laiką paskirti pasiruošti vienuolystei.

Baigęs kalėti dirbo Paryžiuje kunigaikščių Čartoriskių sūnaus auklėtoju, tačiau netrukus ir mokinys, ir mokytojas tapo vienuoliais: Augustas Čartoriskis – saleziečiu, o J. Kalinauskas 1877 m. įstojo į basųjų karmelitų vienuolyną Grace. Per įvilktuves priėmė brolio Rapolo šv. Juozapo vardą. Davęs įžadus ir gavęs kunigo šventimus buvo išrinktas Černos vienuolyno prie Krokuvos vyresniuoju. Jam teko atsakinga vienuolyno reformavimo ir atgaivinimo užduotis, kurią jis įvykdė. Po daugiau negu 10 metų buvo paskirtas Vadovicų vienuolyno vyresniuoju, kur reikėjo imtis Šv. Juozapo bažnyčios ir vienuolyno statybos darbų. Vėliau tapo provincijolo vikaru basųjų karmeličių reikalams ir uoliai rūpinosi jų vienuoliniu gyvenimu, įsteigė daug organizacijų Lenkijoje ir Ukrainoje, kelis naujus karmeličių vienuolynus Premyse ir Lvove. Daug laiko praleisdavo klausydamas išpažinčių, kad buvo vadinamas ,,išpažinties kankiniu.“ Ukrainoje rūpinosi ne tik katalikais, bet su meile tarnaudamas vietos ortodoksams siekė rytų bažnyčios susivienijimo su Roma. Parašė keturių tomų istorinį veikalą apie basųjų karmeličių vienuolijas Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje bei nemažai sielovadinio pobūdžio leidinių, paties parengtų ar išverstų iš prancūzų kalbos. Tėvas Rapolas mirė 1907 m. lapkričio 15 d., kai karmelitai melsdavosi už visus mirusius vienuolijos narius. Buvo palaidotas Černos vienuolyno kapinėse. Netrukus jo kapas ėmė garsėti stebuklais.

1934 m. gegužės 5 d. buvo pradėta tėvo Rapolo paskelbimo palaimintuoju byla. Palaikai buvo perkelti į Černos vienuolyno koplyčią. 1983 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė tėvą Rapolą Bažnyčios palaimintuoju. 1991 m. pal. Juozapas Rapolas Kalinauskas paskelbtas šventuoju.

Šv. Dvasios bažnyčia
Dominikonų g. 8, Vilnius
Šv. Mišios (lenkų k.)
I – VI 15.00, 18.00
VII 8.00, 9.00, 10.30, 12.00, 13.30, 18.00

Pal. Mykolas Sopočka (1888–1975 m.)

Bažnyčioje minimas vasario 15 d.

Pal. M. Sopočka yra žinomas kaip Gailestingumo apaštalas. Vilniuje jis susitiko su šv. Faustina, tapo jos dvasiniu vadovu ir nuodėmklausiu. Nuo to laiko visą savo gyvenimą rūpinosi Dievo Gailestingumo žinios skleidimu, o Vilnius tapo miestu, iš kurio ši žinia pasklido į pasaulį. Jo skatinama sesuo Faustina pradėjo rašyti užrašyti savo mistines patirtis dienoraštyje, kuris šiandien gerai žinoma knyga pasaulyje. Pal. M. Sopočkos iniciatyva pagal šv. Faustinos patirtus Jėzaus regėjimus Vilniuje buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, pradėtas švęsti Gailestingumo sekmadienis, pradėta kurti naujoji vienuolija, šiandien žinoma kaip Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija.

Pal. M. Sopočka gimė 1888 m. Juševščiznoje, Ašmenos apskrityje (dabartinė Baltarusijos teritorija). Baigė Vilniaus dvasinę seminariją ir 1914 m. buvo įšventintas dvasininku. 1914–1918 metais buvo Tabariškių parapijos (Vilniaus raj.) vikaras ir daug nuveikė atgaivindamas parapijiečių sielovadą. Vėliau Varšuvos universitete studijavo teologiją ir pedagogiką, taip pat buvo karo kapelionas. 1924 m. Vilniaus arkivyskupo pal. Jurgio Matulaičio pakviestas, sugrįžo į Vilnių, toliau dirbo kariuomenės kapelionu ir organizavo vyskupijos katalikų jaunimo draugijas. 1927–1932 m. buvo Vilniaus kunigų seminarijos dvasios tėvas, o nuo 1928 m. dirbo Stepono Batoro universiteto (dabartinio Vilniaus universiteto) Teologijos fakulteto dėstytoju. 1934–1938 m. ėjo Šv. Mykolo bažnyčios rektoriaus ir seserų bernardinių kapeliono pareigas.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dar labiau išplėtė savo ganytojišką veiklą, ypač mokydamas ir platindamas Gailestingojo Jėzaus maldas ir paveikslėlius. Tuo metu susibūrė būsimos Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos užuomazga. Apsireiškimuose šventajai Faustinai Jėzus prašė, kad tokia kongregacija, meldžianti pasauliui Dievo gailestingumo, būtų įkurta.

Kaip jis pats sakė, Dievo Apvaizdos vedimu, jam laimingai pavyko išvengti nacių arešto. Dvejus su puse metų (1942–1944 m.) jis slapstėsi Juodšiliuose, prie Vilniaus. Pasitraukus naciams vėl apsigyveno Vilniuje, dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje.

Kilus grėsmei dėl sovietų valdžios represijų, 1947 m. liepos mėn. paliko Vilnių ir išvyko į Balstogę (Lenkija). Čia ir toliau dirbo dvasinės seminarijos profesoriumi, užsiėmė ganytojo veikla. Tęsė Dievo gailestingumo apaštališką veiklą. Lydėjo Dievo gailestingumo tarnaičių bendruomenę, kuri kaip oficiali Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija buvo vyskupo patvirtinta 1955 m., o popiežiaus 2008 m. Taip pat nepaliaudamas stengėsi, kad Bažnyčios vadovai įteisintų pirmą sekmadienį po Šv. Velykų Dievo Gailestingumo švente ir pritartų kultui.

Mirė 1975 m. Balstogėje. Prieš mirtį jausdamas, kad į Vilnių nebesugrįš seserims pasakė, kad jos turi grįžti į šį miestą. Į Vilnių Gailestingojo Jėzaus seserys atvyko 2001 m. Taip sutapo, kad jų vienuolynas įkuras vizitiečių vienuolynui priklausiusiame pastate, kur keletą metų gyveno pal. M. Sopočka ir kur buvo nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas.

Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolynas
Rasų g. 4a, Vilnius
Seserys susitinka su piligrimais, suteikia nakvynę, maitinimą. Dėl susitikimų su seserimis skambinti +370 5 2121090

Šv. Kazimieras (1458–1484)

Bažnyčioje minimas kovo 4 d.

Šv. Kazimieras – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karaliaus Kazimiero sūnus. Jis paskelbtas Lietuvos ir Lenkijos bei Lietuvos jaunimo globėju. Savo globėju jį laiko Neapolio miestas, Maltos ordino riteriai, kovoję su musulmonais turkais Viduržemio jūroje. Venesueloje yra šv. Kazimiero miestelis, jo vardo bažnyčia ir parapija. Dėl išmintingumo, teisingumo, jautrumo, skaistumo jis pateikiamas kaip šventojo pavyzdys jaunam žmogui.

Karalaitis Kazimieras gimė Vavelio pilies rūmuose Krokuvoje 1458 m. spalio 3 d. Vaikystėje jį mokė geriausi to meto mokytojai. Vienas jų – žymus istorikas Krokuvos kanauninkas Jonas Dlugošas. Išlikę istoriniai šaltiniai liudija karalaitį buvus itin gabiu mokiniu. Jis gerai išmoko lotyniškai, lenkiškai ir vokiškai skaityti, rašyti bei kalbėti, turėjo gerą iškalbą. Remiantis istoriniais šaltiniais, šv. Kazimieras vadinamas išlavinto proto, skonio, iškalbos ir asmens taurumo junginiu.

Vienas ryškiausių minimų karalaičio Kazimiero gyvenimo įvykių, kai jis būdamas 13 metų buvo priverstas su kariuomene žygiuoti į Vengriją užimti sosto. Karinė ekspedicija žlugo, jaunam žmogui atnešusi gėdą ir patirtį kaip žlunga karinės ir politinės strategijos. Manoma, kad tai turėjo stiprią įtaką formuojantis šv. Kazimiero asmenybei. Jokiuose kituose kariniuose veiksmuose per savo gyvenimą jis nėra dalyvavęs. Vis tik praėjus keliasdešimt metų po mirties jis keletą kartų įkvėpė lietuvių kariuomenę pergalei. Vieną kartą pats pasirodydamas ant žirgo, o kitą kartą atliepdamas į lietuvių karių maldas leido laimėti kovą prieš daug gausesnę Maskvos kariuomenę.

Augdamas karališkoje prabangoje Kazimieras išliko tvirtas ir ištvermingas, laikėsi asketiško gyvenimo praktikos. Jis buvo nuolatiniu tėvo palydovu kelionėse ir pagalbininku darbuose. Drauge su tėvu dalyvaudavo Seimo posėdžiuose, tardavosi su diduomenės atstovais, sutikdavo svečius. Buvo planuojama, kad jis užims tėvo sostą. Tėvui išvykus į Lietuvą karalaitis Kazimieras kelis metus ėjo karaliaus pareigas Lenkijoje. Pasižymėjo išmanymu ir teisingumu, sumažino valstybės iždo skolas, pagerino Lenkijos santykius su Roma.

Po kelerių metų Kazimieras susirgo plaučių džiova. Paskutiniais gyvenimo metais karalaitis tėvui padėjo valdyti Lietuvoje. Vilniuje, o anksčiau ir Krokuvoje bei Radome, jis rūpinosi tų miestų vargšais, buvo dosnus bažnyčioms ir vienuolynams. Vilniuje rėmė tėvo įkurtus bernardinus. Gyvendamas Vilniuje, didelę laiko dalį Kazimieras skirdavo maldai. Net keldavosi naktį melstis šventovėse. Kadangi tuo metu jos būdavo uždarytos, jį surasdavo suklupusį prie durų. Šv. Kazimieras buvo pavadintas tylaus maldingumo įsikūnijimu. Pažymimas ir dar vienas svarbus šventojo biografijos faktas – tai sąmoningas skaistumo pasirinkimas. Tuo metu buvo tikima, kad džiovą gali pagydyti permiegojimas su mergina. Sakoma, kad tėvai ir artimieji visaip bandė karalaitį įtikinti tai padaryti, tačiau jis priekaištavo, kaip jiems negėda siūlyti neleistiną dalyką.

Šv. Kazimieras mirė Gardine kovo 4 d. Tėvai mirusį sūnų parvežė į Vilnių ir palaidojo Vilniaus katedros koplyčioje, kurią buvo pasistatę sau ir šeimai. 1636 m. relikvijos iškilmingai buvo perkeltos į specialiai šv. Kazimierui pastatytą koplyčią.

Po karalaičio mirties garsas apie jo šventumą Romą pasiekė jau po keliolikos metų. Šventuoju jis buvo paskelbtas 1521 m.

Vilniaus arkikatedra
Katedros a. 2, Vilnius
Katedra atidaryta:
I–VII 7.00–19.00
Pamaldų metu ekskursijos neįleidžiamos.
Šv. Mišios (lietuvių k.):
VII 8.00, 9.00, 10.00, 11.15, 12.30, 17.30
I–VI 8.00, 18.30 (Šv. Kazimiero koplyčioje), 17.30 (prie didžiojo altoriaus)
Šv. Mišios (lotynų k.):
VII 18.30
Informacija apie katedros požemių lankymą:
Bažnytinio paveldo muziejus
Tel. +370 600 12080
El. p.

Pal. Jurgis Matulaitis (1871-1927)

Bažnyčioje minimas sausio 27 d.

Vysk. Jurgis Matulaitis buvo savo laikmetį keičianti asmenybė. Jis atnaujino Marijonų ordiną, daug nuveikė, kad XX a. pradžios Katalikų bažnyčia įsitrauktų į socialinį mokymą ir darbą, rūpinosi jaunimu, įsteigė kelias vienuolijas. Ypatingai dėl aktyvaus socialinio mokymo taikymo bažnyčios gyvenime konservatyvių katalikų buvo vadinamas bažnyčiai pavojingu modernistu. Visus savo darbus atliko nuolankiai, profesionaliai, laikydamasis požiūrio „nugalėti blogį gerumu“. Nors ir stipriai jaučiama kaulų džiova nestabdė šios veiklios asmenybės, tačiau dar labiau rodė, kad pasitikint Dievu ir siekiant atnaujinti jo karalystę žemėje viskas įmanoma. Jį pažinoję žmones žavėjosi jo gilia ir giedra ramybe. Skelbimo palaimintuoju dekrete skirtas didelis dėmesys aptarti ypatingam Jurgio Matulaičio išmintingumui: net ir kebliausiomis aplinkybėmis jis sprendė ir elgėsi, kaip dera kilniam žmogui, krikščioniui, vyskupui, vienuoliui.

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. Lūginės kaime, netoli Marijampolės. Būdamas dešimties metų tapo visišku našlaičiu ir buvo auginamas savo brolių. Dar vaikystėje susirgo kaulų džiova, kurią kentė visą gyvenimą.

1891 m. įstojo į Kelcų (Lenkija) kunigų seminariją. Nuo 1893 m. mokėsi Varšuvos kunigų seminarijoje. Peterburgo dvasinėje akademijoje įgijo magistro laipsnį ir baigė ją aukso medaliu. 1898 m. Peterburge įšventintas kunigu. Po metų pradėjo studijas Fribūro universitete (Šveicarija), kurią baigė apgindamas aukščiausio įvertinimo sulaukusią disertaciją ir įgijo teologijos daktaro laipsnį. Įsijungė į krikščionišką socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams, nepaisant tautybės ir religijos skirtumų. 1907–1911 m. dėstė sociologiją Peterburgo dvasinėje akademijoje.

1909 m. slapta įstojo į caro valdžios naikinamą marijonų vienuoliją, atnaujino jos įstatus. 1911 m. Marijampolėje mirus paskutiniam marijonų generolui kun. Vincentui Senkui, tapo atnaujintos vienuolijos generolu. Fribūre įkūrė slaptą marijonų noviciatą ir 1911–1914 m. jam vadovavo.
Varšuvoje įkūrė marijonų namus berniukams auklėti, o taip pat marijonų vienuolyną Bielianuose. 1918 m. atgaivino marijonų centrą Marijampolėje ir įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją.

1918 m. buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas valdyti Vilniaus vyskupiją. Šie metai buvo pažymėti ypatingos kančios dėl šio krašto gyventojų tautinių ir politinių ginčų ir kovų. 1924 m. įsteigė Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregaciją.

1925 m. atsisakė Vilniaus arkivyskupo pareigų ir popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas arkivyskupu bei Lietuvos Apaštališkuoju Vizitatoriumi. Daug prisidėjo gerinant Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu, steigiant bažnytinę Lietuvos provinciją ir parengiant konkordatą.

Mirė Kaune 1927 m. Jo paskutiniai, testamentiniai žodžiai buvo „Rikiuokitės ir aukokitės!“ Popiežius Pijus XI Jurgį Matulaitį ne kartą yra pavadinęs „Dievo vyru, tikrai šventu žmogumi“.

1934 m. arkivyskupo Jurgio Matulaičio kūnas iškilmingai perkeltas iš Kauno katedros kriptos į Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, kurioje specialiai įrengtas kapas Jėzaus Širdies koplyčioje. 1987 m. popiežius Jonas Paulius II Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Tai buvo didelis įvykis vis dar okupuotoje Lietuvoje. Jo paskelbimas šventuoju sutapo su Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejumi.

Vilniaus arkikatedra
Katedros a. 2, Vilnius
Katedra atidaryta:
I–VII 7.00–19.00
Pamaldų metu ekskursijos neįleidžiamos.
Šv. Mišios (lietuvių k.):
VII 8.00, 9.00, 10.00, 11.15, 12.30, 17.30
I–VI 8.00, 18.30 (Šv. Kazimiero koplyčioje), 17.30 (prie didžiojo altoriaus)
Šv. Mišios (lotynų k.):
VII 18.30
Informacija apie katedros požemių lankymą:
Bažnytinio paveldo muziejus
Tel. +370 600 12080
El. p.

Šv. Faustina (1905–1938)

Bažnyčioje minima spalio 5 d.

Šv. Faustina yra viena žinomiausių Katalikų bažnyčios mistikių. Ji vadinama Dievo Gailestingumo apaštale, kuriai Jėzus patikėjo Dievo Gailestingumo žinios skleidimą visam pasauliui.

Šv. Faustina gimė 1905 m. Lenkijoje. Buvo pakrikštyta Helenos vardu. Dėl sunkios šeimos materialinės padėties labai trumpai lankė mokyklą ir anksti pradėjo dirbti, dažniausiai tarnaite. Jau nuo ankstyvosios vaikystės išsiskyrė ypatingu pamaldumu ir giliais vidiniais išgyvenimais.

Į Gailestingumo Motinos kongregaciją Varšuvoje ji buvo priimta 1925 m. Gavo Marijos – Faustinos vardą. Patirdama vidinius išgyvenimus ir norėdama juos išsiaiškinti, Faustina ieškojo pagalbos pas nuodėmklausius ir savo vyresniuosius, prašė Dievą, kad Jis pats arba per kieno nors tarpininkavimą padėtų jai išsiaiškinti tuos potyrius. Ses. Faustina pirmą kartą į Vilniuje esančius vienuolyno namus atvyko 1929 m., vėliau Vilniuje esančiose vienuolyno namuose gyveno 1933–1936 m. Šiame mieste ji sutiko pal. M. Sopočką, tapusį jos dvasios tėvu, nuodėmklausiu ir vizijose patirtų prašymu įgyvendintoju. Šv. Faustinai gyvenant Vilniuje pagal jos nurodymus buvo nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas, padiktuotas Gailestingumo vainikėlis. Dėl šių dviejų šventųjų susitikimo Vilnius tapo miestu, iš kurio į pasaulį pasklido žinia apie Dievo Gailestingumą.

Šv. Faustina mirė 1938 m. spalio 5 d. nuo džiovos. Tuomet ji buvo vos 33-ejų. Ji buvo palaidota vienuolyno kapinėse Krokuvoje-Lagievnikuose, o pradėjus beatifikacijos bylą, jos kūnas perkeltas į koplyčią. Palaimintąją Faustina paskelbta 1993 m., o šventąją – 2000 m.

Šv. Faustinos namelis
V. Grybo g. 29 a, Vilnius
Namelis atidarytas:
I–VII 10.00–17.00
Gailestingumo vainikėlis kalbamas kiekvieną dieną 15.00
Ekskursijos derinamos telefonais +370 600 84068 (Onutė), +370 613 34 460 (Petras)

Blessed Piotr Boniface Zukowski (Lithuanian: Piotras Bonifacas Zukovski), O.F.M. (1913-1942)

Commemorated by the Church on April 10th and on June 12th 	 	 
as one of the 108 Martyrs of World War II

Piotr Zukowski was born in 1913, in the village of Reva, Nemencine parish, near Vilnius. After completing Elementary School he helped with the farm and worked the land. At the age of seventeen, he entered the Order of Friars Minor Conventual (Conventual Franciscans) in Niepokalanow, Poland, taking the name Boniface.

Brother Boniface had an important position in a Niepokalanow printing house, which printed Catholic publications. He also belonged to the Franciscan fire brigade.

When the Second World War began, he remained in the monastery and risked his life to protect printing equipment. In 1941 he was arrested by the Gestapo along with five other brothers and imprisoned in Pawiak penitentiary in Warsaw. Even under those conditions the monks did not lose hope: they prayed, sang hymns, provided spiritual strength to other prisoners and shared with them their food rations.

In 1942 Brother Boniface became a prisoner in Auschwitz, receiving prisoner number 25447. He was designated a member of the clergy, which exposed him to especially cruel treatment. He worked the most difficult jobs, such as transporting building materials, gravel mining and as a roofer. He was beaten and humiliated, but endured all the sufferings patiently in the spirit of faith. He died in a prison hospital on April 10, 1942, due to complications from pneumonia. His body was incinerated in the camp crematorium.

He was beatified on June 13, 1999 in Warsaw, during John Paul II’s seventh apostolic trip to Poland, during which 108 martyrs of World War II, including Piotr Boniface Zukowski, were beatified. He is one of the seven Franciscans who were beatified by the Pope and who, the Holy Father said, “went straight to heaven from hell on earth, which was Auschwitz concentration camp”

Many sites memorializing the 108 martyrs, including Blessed Piotr Boniface Zukowski, can be found in Poland. In his birthplace in Reva village, Lithuania, a cross was erected in 2012 to mark the 70th anniversary of the death of Blessed Piotr Boniface Zukowski, who was martyred for his faith and his homeland

Rėvos village, Nemenčinės eldership, Vilnius district

Dievo tarnas arkiv. Mečislovas Reinys (1884–1953)

Arkiv. Mečislovui Reiniui nuo pat vaikystės iki gyvenimo pabaigos malda turėjo didelę reikšmę. Kalinimo laikotarpiais malda buvo ne tik vyskupo, bet ir su juo kalėjusių bei mačiusių jį nuolat besimeldžiant, stiprybės ir ramybės šaltinis. Išlikę prisiminimai, kad su savimi nuolat turėjo kryželį, kurį pavyko išsaugoti abiejų kalinimų metu ir kurį suspausdavo rankose prieš tardymus.

Aktyvus bažnyčios ir visuomenės veikėjas vysk. M. Reinys gyveno nepriklausomos Lietuvos atkūrimo laikotarpiu. Jam teko svarbūs uždaviniai atkuriant Lietuvos valstybę. Buvo užsienio ministru, daug prisidėjo prie Lietuvos ir Šv. Sosto santykių stiprinimo. Itin rūpinosi jaunimu, jų sielovada, išsilavinimu, skatino lietuviškų jaunimo organizacijų kūrimąsi ir vėliau jomis rūpinosi, pats dalyvaudavo jų renginiuose.

Arkiv. M. Reinys gimė 1884 m. Madagaskare Utenos apskrityje ūkininkų šeimoje. Kadangi buvo imlus mokslui, šeima kaip jauniausią vaiką galėjo išleisti į mokslus. 1900 m. Rygoje aukso medaliu baigė gimnaziją. Nuo 1905 m. studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje, vėliau Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1907 m. įšventintas kunigu. 1909–1912 m. Liuveno universitete studijavo filosofiją, teologiją, gamtos mokslus ir psichologiją, apgynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. 1913–1914 m. Strasbūro universiteto Teologijos fakultete studijavo apologetiką.

Vilniaus kunigų seminarijoje dėstė filosofiją, o įkūrus Vytauto Didžiojo universitetą tapo jo profesoriumi, dėstė psichologiją. Būdamas Vilniuje, kunigas M. Reinys aktyviai dalyvavo Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdyje. Už tai 1919 m. Raudonosios armijos buvo suimtas ir beveik pusei metų kalintas.

1926 m. konsekruotas vyskupu, iki 1940 m. ėjo Vilkaviškio vyskupo padėjėjo pareigas. 1940 m. paskirtas Vilniaus arkivyskupo pagalbininku. Arkivyskupui Romualdui Jalbžykovzkiui pasitraukus į Lenkiją 19451947 m. buvo Vilniaus vyskupijos valdytoju. Tautiniai Vilniaus krašto nesutarimai ir Antrasis pasaulinis karas iš vyskupo pareikalavo daug jėgų bei atsidavimo skelbiamoms tikėjimo tiesoms. Įdomu, kad gyvenamas Vilniuje prisideda prie Dievo Gailestingumo žinios skelbimo, kai kultas dar oficialiai nebuvo patvirtintas Šventojo Sosto. Vyskupas patvirtino lietuvišką Gailestingumo vainikėlio maldos vertimą ir davė leidimą kun. Mykolai Sopočkai švęsti Gailestingumo sekmadienį Šv. Jonų bažnyčioje.

1947 m. birželio 12 d. sovietų suimtas. Po itin sudėtingų gyvenimo salygų, sunkaus darbo ir žiaurių tardymų 1953 m. mirė Vladimiro kalėjime. Išlikę atsiminimai iš drauge kalėjusių diplomatų, kunigų, liudija arkiv. M. Reinį buvus itin tvirta, ramia asmenybe, nuolat besimeldžiantį ir besirūpinantį kitais kaliniais. Vyskupas palaidotas su kitais kaliniais bendrame kape. Vilniaus Arkikatedros Tremtinių koplyčioje ir jo gimtosios Daugailių parapijos šventoriuje saugoma po kapsulę žemių, parvežtų iš Vladimiro kalėjimo kapinių.
Šiuo metu ruošiami dokumentai pradėti arkivyskupo beatifikacijos bylą.

Genocido aukų muziejus
Aukų g. 2A, Vilnius
Darbo laikas:
III–VI 10.00–18.00
VII 10.00– 17.00

Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė (1909–1955)

Adelė Dirsytė buvo katalikė mokytoja, ateitininkė, apkaltinta antisovietine veikla ištremta į Sibirą. Kalinimo metu stengėsi palaikyti kitų kalinių dvasią. Už tai žiauriai kankinta ir alinta badu mirė Sibire. Ant įvairių kalėjime atrastų medžiagų parašė maldaknygę „Marija, gelbėk mus“, kuri pasiekė laisvą pasaulį, buvo atspausdinta ir išversta į 12 kalbų.

Adelė Dirsytė gimė Kėdainių apskrityje, Šėtos valsčiuje 1909 m. Mokėsi Šėtos progiminazijoje ir Kėdainių gimnazijoje. 1928 m. įstojo į Lietuvos universitetą Kaune, studijavo Teologijos – filosofijos fakultete germanistiką, lituanistiką, pedagogiką ir psichologiją.

Skaitė paskaitas katalikiškų organizacijų renginiuose, dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijos (LKMD) valdyboje sekretore, vadovavo „Caritas“ draugijai, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa, kūrė religinę poeziją, buvo veikli visuomenininkė, organizavo kursus moterims, skaitė paskaitas. Daug jos paskaitų buvo skirta moters ir motinos temai. Straipsnis „Motina, komunizmas ir kova su juo“ (Moteris, 1938, Nr. 1) buvo rastas kratos metu ir tapo svarbiu įkalčiu jos byloje. Antrojo pasaulinio karo metu Vilniuje dėstė vokiečių kalbą mergaičių gimnazijoje, ir dabartinėje S. Nėries gimnazijoje. Ypač rūpinosi mergaičių dora bei išsilavinimu. Taip pat slapta dirbo su ateitininkais (katalikiška jaunimo organizacija).

1946 m. buvo suimta, žiauriai tardyta KGB kalėjimo rūsiuose Vilniuje. Karo tribunolas paskyrė 10 metų kalėti Rusijos lageriuose. Čia dirbo sunkiausius darbus: tiesė geležinkelį, kirto mišką, dirbo statybose. Po paskutinių itin žiaurių kankinimų, buvo paguldyta į psichiatrijos ligoninę. Mirė ar buvo nužudyta Chabarovsko krašte 1955 m. pakeliui į Lietuvą. Ant tošies, popieriaus skiaučių parašyta maldaknygė 1959 m. buvo išleista JAV. Lietuvoje pirmą kartą išleista pogrindyje 1964 m.

2000 m. Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis pradėtas Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas.

Genocido aukų muziejus
Aukų g. 2A, Vilnius
Darbo laikas:
III–VI 10.00–18.00
VII 10.00– 17.00
+370 555 24569