Šv. Jonas, Šv. Antanas, Šv. Eustachijus

Bažnyčioje minimi balandžio 27 d.

Šv. Jonas, Šv. Antanas, Šv. Eustachijus žymiausi Lietuvos ortodoksų šventieji kankiniai. 1969 m. popiežius Paulius VI juos įtraukė į Romos katalikų bažnyčios šventųjų sąrašą.

Šventųjų kankinystės aprašyme nurodoma, kad broliai Kumetis ir Nežilas buvo didikai pagonys, kilę iš Lietuvos šalies. Jie tarnavo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės valdovo Jogailos tėvas). Į Vilnių su kunigaikščio Algirdo žmona atkeliavęs šventikas Nestoras padarė didelę įtaką ir jie atsivertė į krikščionybę. Gavo Antano ir Jono vardus. Kaip dera krikščionims jie ėmė laikytis pasninko, nebesiskuto barzdų ir nebesikirpo plaukų. Dėl to pasipiktino kiti dvaro didikai. Antanas ir Jonas buvo įkalinti ir verčiami atsisakyti savo tikėjimo. Jonas po metų tikėjimo išsižadėjo, bet matydamas tvirtai besilaikantį brolį vėl atsivertė į krikščionybę. 1346 m. didikų spaudžiamas LDK valdovas Algirdas paskelbė jiems mirties nuosprendį pakariant.

Sekdamas Jono ir Antano pavyzdžiu jų pusbrolis Krulis taip pat atsivertė į krikščionybę ir gavo Eustachijaus krikšto vardą. Tačiau 1347 m. siekiant priversti atsižadėti tikėjimo jis buvo nukankintas žiauriausiai – mušant jam buvo sutrupinti kaulai, viduržiemį jis buvo liejamas šaltu vandeniu, rauti plaukai, o galiausiai pakartas. Pasakojama, kad pačio kunigaikščio Algirdo sūnūs naktį kankinį nukabino ir palaidojo prie pusbrolių – Jono ir Antano. Po kankinystės užsimezgė vietinis šių kankinių gerbimo kultas, po kurio laiko jis tapo tarptautiniu. 1374 metais kankinių palaikai buvo nugabenti į Konstantinopolį, kur juos iškilmingai priėmė patriarchas Filotėjas.

Kunigaikštis Algirdas suprasdamas, kad naujieji kankiniai gali būti naudingi politiškai ir padėti užmegzti kontaktus su Bizantija, pats rūpinosi, kad kankinystės vietoje būtų pastatyta cerkvė. Pirmiausia čia atsirado medinė koplyčia. Vėliau toje vietoje buvo pastatyta mūrinė cerkvė – dabartinė graikų apeigų katalikų (unitų) Švč. Trejybės bažnyčia. Joje buvo palaidoti kankinių palaikai. Po Brastos unijos (1596 m.) šioje vietoje įsikūrus graikų apeigų katalikams, rusų ortodoksų medinė šventykla buvo pastatyta dabartinėje Šv. Dvasios cerkvės vietoje. Ten buvo perkelti kankinių palaikai. Jėzuitai bei graikų apeigų katalikai aprašė ikonografiją, išplėtojo istoriją, nes tai buvo vieni pirmųjų ir pirmieji oficialiai pripažinti krikščionių kankiniai Lietuvos krašte.

1547 m. Maskvoje jie buvo oficialiai paskelbti stačiatikių šventaisiais. Balandžio 14 d. (pagal dab. kalendorių – 27 d.) tapo jų šventės diena.

Pirmojo pasaulinio karo metu palaikai, siekiant juos apsaugoti, buvo išvežti į Maskvą, tačiau po Antrojo pasaulinio karo Maskvos patriarcho nurodymu sugrąžinti į Vilnių. Liepos 26-oji, palaikų grąžinimo į Vilnių diena, yra viena svarbiausių vietos ortodoksų tikinčiųjų šventė.

Šv. Juozapatas Kuncevičius, OSBM (1580–1623)

Bažnyčioje minimas lapkričio 12 d.

Juozapatas Kuncevičius visą savo vienuolinį gyvenimą skyrė Rytų ir Vakarų krikščionių bažnyčios vienybei. Dėl to yra laikomas ekumeninio darbo pradininku ir šį darbą dirbančiųjų globėju. Už jo indėlį siekiant Krikščionių bažnyčios vienybės šventojo kūnas yra palaidotas Romoje Šv. Petro bazilikoje Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje.

Ivanas Kuncevičius gimė 1580 m. Voluinėje (Ukraina) pirklio šeimoje. Į Vilnių atvyko 1596 m. mokytis pirklių amato jėzuitų įkurtoje akademijoje. 1604 m. įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyną ir priėmė Juozapato vardą.

Būdamas atkaklus ganytojas, randantis ryšį su žmonėmis ortodoksų jis buvo vadinamas „sielų vagimi“, nes daug ortodoksų atvedė į Katalikų Bažnyčią. Nuo 1617 m. buvo Polocko unitų vyskupas. Reorganizavo bazilijonų ordiną ir įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją su centru Vilniuje. Nuo 1618 m. buvo Polocko (Baltarusija) arkivyskupas. Ypač palaikė Katalikų ir Ortodoksų bažnyčių uniją, kuriai priešinosi rusų ortodoksai. Buvo nužudytas sukilusių unijai priešiškų Vitebsko gyventojų. Praėjus vos 20 metų Juozapatas buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1867 metais popiežius Pijus IX jį paskelbė šventuoju. Šventojo palaikai saugoti Polocko graikų apeigų katalikų katedroje, vėliau slapstyti įvairiose vietose Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, o 1916 m. perkeltas į Šv. Barboros bažnyčią Vienoje. Nuo 1949 m. jo kūnas palaidotas Šv. Petro baziliką Romoje.

Šv. Andrius Bobola, SJ (1591–1657)

Bažnyčioje minimas gegužės 16 d.

Būsimas šventasis Andriejus Bobola gimė 1591 m. Sandomieže, Lenkijoje. 1611 m. Vilniuje jis įstojo į Jėzaus draugiją, Vilniaus universitete studijavo filosofiją ir teologiją, dirbo įvairiuose Lietuvos jėzuitų provincijos namuose. Vilniuje šv. Andriejus Bobola praleido beveik trečdalį savo gyvenimo. Net dvylika metų jis dirbo Šv. Kazimiero bažnyčioje: buvo pamokslininkas, nuodėmklausys, bažnyčios rektorius, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Šioje bažnyčioje 1622 m. jis buvo įšventintas kunigu, o 1630 m. davė iškilmingus vienuolio įžadus. Per 1655 metų Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą katalikybei. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola buvo jų užkluptas 1657 m. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo buvo žiauriai nukankintas gegužės 16 d.

1702 m. Šiaurės karo metu, Pinsko kolegijos rektoriui M. Godebskiui pasirodė nežinomas, nežemiška šviesa spindintis jėzuitas ir pažadėjo, kad jis pats, Andriejus Bobola, apsaugos kolegiją nuo priešų armijos, jei rektorius atras jo kūną. Po trijų dienų paieškų (nei rektorius, nei kas kitas jau nežinojo, kur palaidotas ir kas buvo Andriejus Bobola) surastas karstas. Nepaisant nuolatinės drėgmės kankinio palaikai nebuvo suirę, neskleidė jokio kvapo. Pasklidus žiniai Pinsko ir apylinkių gyventojai ėmė rinktis ir melstis prie kriptos. Plėšikaujančios armija aplenkė Pinsko kolegiją, o maras – visą Pinsko kraštą. Andriejaus Bobolos gerbimas sparčiai išaugo.

1853 m. Šv. Petro bazilikoje Andriejus Bobola buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1938 m. – šventuoju. Jo palaikai iš Italijos pervežti į Varšuvos Šv. Andriejaus Bobolos šventovę. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje prie altoriaus yra šv. Andriejaus Bobolos paveikslas, o kriptoje saugomos relikvijos.

Šv. Rapolas Kalinauskas OCD, (1835–1907)

Bažnyčioje minimas lapkričio 20 d.

Šv. Rapolas Juozapas Kalinauskas yra vienintelis šventasis gimęs ir užaugęs Vilniaus mieste. Jis laikomas Sibiro tremtinių, karių, karininkų ir beviltiškoje padėtyje atsidūrusių žmonių globėju.

Juozapas Kalinauskas gimė 1835 m. bajorų šeimoje. Tėvas – Vilniaus bajorų instituto matematikos dėstytojas ir jo direktorius, kilęs iš Gardino. Motina Juzefa Polonska po gimdymo greitai mirė. Juozapą augino teta Viktorija, o vėliau pamotė Zofija Putkamer – išsilavinusi, jautri, giliai tikinti moteris, vaikams įskiepijusi krikščioniškos moralės principus. Bendrąjį išsilavinimą J. Kalinauskas įgijo Vilniaus bajorų institute. Buvo žinomas kaip gabus, stropus ir pareigingas mokinys. Vėliau studijavo Agronomijos institute Horkuose (darbartinė Baltarusija), Nikolajaus inžinerinėje mokykloje Peterburge, kurioje buvo rengiami carinės armijos karininkai. Per Krymo karą buvo paskirtas kariuomenės inžinieriumi, o baigęs mokyklą – jos matematikos dėstytoju. Peterburge išgyveno stiprų Vilniaus ilgesį, o kartu ir tikėjimo krizę.

1863 m. aktyviai įsitraukė į Lietuvos ir Lenkijos sukilimą, nors turėdamas patirties kare suprato, kad jis pasmerktas žlugti. Jis pabrėžė, kad šaliai reikia dirbi, o ne lieti kraują ir kad beginklių žmonių kova prieš stiprią Rusijos armiją yra labai nelygi. J. Kalinauskas siekė atsiriboti nuo revoliucinės propagandos ir teroro. Buvo atsakingas už sukilėlių būrių organizavimą, maisto ir ginklų tiekimą. Nors suėmus J. Kalinauską trūko įrodymų dėl jo veiklos sukilime, jis nusprendė prisiimti kaltę, kad byla būtų užbaigta ir išvengta naujų suėmimų. Paprastai sukilėliams grėsusi mirties bausmė J. Kalinauskui buvo pakeista į 10 metų katorgą Sibire be teisės sugrįžti į Vilnių.

Dar sukilimo metu Misionierių bažnyčioje J. Kalinauskas atliko išpažintį, per kurią jis grįžo prie tikėjimo, sukilimo metu gyvenamas Vilniuje kasdien lankydavosi Aušros vartų koplyčioje. Tardymo metu kalėjo dominikonų vienuolyne įrengtame kalėjime prie Šv. Dvasios bažnyčios ir savo dieną organizavo pagal vienuolyno regulą: kėlėsi paryčiais ir meldėsi, meditavo, skaitė gautas knygas ir mąstė, per langelį klausydavo šv. Mišių garso. Katorgoje dirbo prie druskos perdirbimo. Čia ir nusprendė visą turimą laisvesnį laiką paskirti pasiruošti vienuolystei.

Baigęs kalėti dirbo Paryžiuje kunigaikščių Čartoriskių sūnaus auklėtoju, tačiau netrukus ir mokinys, ir mokytojas tapo vienuoliais: Augustas Čartoriskis – saleziečiu, o J. Kalinauskas 1877 m. įstojo į basųjų karmelitų vienuolyną Grace. Per įvilktuves priėmė brolio Rapolo šv. Juozapo vardą. Davęs įžadus ir gavęs kunigo šventimus buvo išrinktas Černos vienuolyno prie Krokuvos vyresniuoju. Jam teko atsakinga vienuolyno reformavimo ir atgaivinimo užduotis, kurią jis įvykdė. Po daugiau negu 10 metų buvo paskirtas Vadovicų vienuolyno vyresniuoju, kur reikėjo imtis Šv. Juozapo bažnyčios ir vienuolyno statybos darbų. Vėliau tapo provincijolo vikaru basųjų karmeličių reikalams ir uoliai rūpinosi jų vienuoliniu gyvenimu, įsteigė daug organizacijų Lenkijoje ir Ukrainoje, kelis naujus karmeličių vienuolynus Premyse ir Lvove. Daug laiko praleisdavo klausydamas išpažinčių, kad buvo vadinamas „išpažinties kankiniu“. Ukrainoje rūpinosi ne tik katalikais, bet su meile tarnaudamas vietos ortodoksams siekė rytų bažnyčios susivienijimo su Roma. Parašė keturių tomų istorinį veikalą apie basųjų karmeličių vienuolijas Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje bei nemažai sielovadinio pobūdžio leidinių, paties parengtų ar išverstų iš prancūzų kalbos. Tėvas Rapolas mirė 1907 m. lapkričio 15 d., kai karmelitai melsdavosi už visus mirusius vienuolijos narius. Buvo palaidotas Černos vienuolyno kapinėse. Netrukus jo kapas ėmė garsėti stebuklais.

1934 m. gegužės 5 d. buvo pradėta tėvo Rapolo paskelbimo palaimintuoju byla. Palaikai buvo perkelti į Černos vienuolyno koplyčią. 1983 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė tėvą Rapolą Bažnyčios palaimintuoju. 1991 m. pal. Juozapas Rapolas Kalinauskas paskelbtas šventuoju.

Pal. Mykolas Sopočka (1888–1975)

Bažnyčioje minimas vasario 15 d.

Pal. M. Sopočka yra žinomas kaip Gailestingumo apaštalas. Vilniuje jis susitiko su šv. Faustina, tapo jos dvasiniu vadovu ir nuodėmklausiu. Nuo to laiko visą savo gyvenimą rūpinosi Dievo Gailestingumo žinios skleidimu, o Vilnius tapo miestu, iš kurio ši žinia pasklido į pasaulį. Jo skatinama sesuo Faustina pradėjo rašyti užrašyti savo mistines patirtis dienoraštyje, kuris šiandien gerai žinoma knyga pasaulyje. Pal. M. Sopočkos iniciatyva pagal šv. Faustinos patirtus Jėzaus regėjimus Vilniuje buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, pradėtas švęsti Gailestingumo sekmadienis, pradėta kurti naujoji vienuolija, šiandien žinoma kaip Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija.

Pal. M. Sopočka gimė 1888 m. Juševščiznoje, Ašmenos apskrityje (dabartinė Baltarusijos teritorija). Baigė Vilniaus dvasinę seminariją ir 1914 m. buvo įšventintas dvasininku. 1914–1918 metais buvo Tabariškių parapijos (Vilniaus raj.) vikaras ir daug nuveikė atgaivindamas parapijiečių sielovadą. Vėliau Varšuvos universitete studijavo teologiją ir pedagogiką, taip pat buvo karo kapelionas. 1924 m. Vilniaus arkivyskupo pal. Jurgio Matulaičio pakviestas, sugrįžo į Vilnių, toliau dirbo kariuomenės kapelionu ir organizavo vyskupijos katalikų jaunimo draugijas. 1927–1932 m. buvo Vilniaus kunigų seminarijos dvasios tėvas, o nuo 1928 m. dirbo Stepono Batoro universiteto (dabartinio Vilniaus universiteto) Teologijos fakulteto dėstytoju. 1934–1938 m. ėjo Šv. Mykolo bažnyčios rektoriaus ir seserų bernardinių kapeliono pareigas.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dar labiau išplėtė savo ganytojišką veiklą, ypač mokydamas ir platindamas Gailestingojo Jėzaus maldas ir paveikslėlius. Tuo metu susibūrė būsimos Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos užuomazga. Apsireiškimuose šventajai Faustinai Jėzus prašė, kad tokia kongregacija, meldžianti pasauliui Dievo gailestingumo, būtų įkurta.

Kaip jis pats sakė, Dievo Apvaizdos vedimu, jam laimingai pavyko išvengti nacių arešto. Dvejus su puse metų (1942–1944 m.) jis slapstėsi Juodšiliuose, prie Vilniaus. Pasitraukus naciams vėl apsigyveno Vilniuje, dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje.

Kilus grėsmei dėl sovietų valdžios represijų, 1947 m. liepos mėn. paliko Vilnių ir išvyko į Balstogę (Lenkija). Čia ir toliau dirbo dvasinės seminarijos profesoriumi, užsiėmė ganytojo veikla. Tęsė Dievo gailestingumo apaštališką veiklą. Lydėjo Dievo gailestingumo tarnaičių bendruomenę, kuri kaip oficiali Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija buvo vyskupo patvirtinta 1955 m., o popiežiaus 2008 m. Taip pat nepaliaudamas stengėsi, kad Bažnyčios vadovai įteisintų pirmą sekmadienį po Šv. Velykų Dievo Gailestingumo švente ir pritartų kultui.

Mirė 1975 m. Balstogėje. Prieš mirtį jausdamas, kad į Vilnių nebesugrįš seserims pasakė, kad jos turi grįžti į šį miestą. Į Vilnių Gailestingojo Jėzaus seserys atvyko 2001 m. Taip sutapo, kad jų vienuolynas įkuras vizitiečių vienuolynui priklausiusiame pastate, kur keletą metų gyveno pal. M. Sopočka ir kur buvo nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas.

Šv. Kazimieras (1458–1484)

Bažnyčioje minimas kovo 4 d.

Šv. Kazimieras – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karaliaus Kazimiero sūnus. Jis paskelbtas Lietuvos ir Lenkijos bei Lietuvos jaunimo globėju. Savo globėju jį laiko Neapolio miestas, Maltos ordino riteriai, kovoję su musulmonais turkais Viduržemio jūroje. Venesueloje yra šv. Kazimiero miestelis, jo vardo bažnyčia ir parapija. Dėl išmintingumo, teisingumo, jautrumo, skaistumo jis pateikiamas kaip šventojo pavyzdys jaunam žmogui.

Karalaitis Kazimieras gimė Vavelio pilies rūmuose Krokuvoje 1458 m. spalio 3 d. Vaikystėje jį mokė geriausi to meto mokytojai. Vienas jų – žymus istorikas Krokuvos kanauninkas Jonas Dlugošas. Išlikę istoriniai šaltiniai liudija karalaitį buvus itin gabiu mokiniu. Jis gerai išmoko lotyniškai, lenkiškai ir vokiškai skaityti, rašyti bei kalbėti, turėjo gerą iškalbą. Remiantis istoriniais šaltiniais, šv. Kazimieras vadinamas išlavinto proto, skonio, iškalbos ir asmens taurumo junginiu.

Vienas ryškiausių minimų karalaičio Kazimiero gyvenimo įvykių, kai jis būdamas 13 metų buvo priverstas su kariuomene žygiuoti į Vengriją užimti sosto. Karinė ekspedicija žlugo, jaunam žmogui atnešusi gėdą ir patirtį kaip žlunga karinės ir politinės strategijos. Manoma, kad tai turėjo stiprią įtaką formuojantis šv. Kazimiero asmenybei. Jokiuose kituose kariniuose veiksmuose per savo gyvenimą jis nėra dalyvavęs. Vis tik praėjus keliasdešimt metų po mirties jis keletą kartų įkvėpė lietuvių kariuomenę pergalei. Vieną kartą pats pasirodydamas ant žirgo, o kitą kartą atliepdamas į lietuvių karių maldas leido laimėti kovą prieš daug gausesnę Maskvos kariuomenę.

Augdamas karališkoje prabangoje Kazimieras išliko tvirtas ir ištvermingas, laikėsi asketiško gyvenimo praktikos. Jis buvo nuolatiniu tėvo palydovu kelionėse ir pagalbininku darbuose. Drauge su tėvu dalyvaudavo Seimo posėdžiuose, tardavosi su diduomenės atstovais, sutikdavo svečius. Buvo planuojama, kad jis užims tėvo sostą. Tėvui išvykus į Lietuvą karalaitis Kazimieras kelis metus ėjo karaliaus pareigas Lenkijoje. Pasižymėjo išmanymu ir teisingumu, sumažino valstybės iždo skolas, pagerino Lenkijos santykius su Roma.

Po kelerių metų Kazimieras susirgo plaučių džiova. Paskutiniais gyvenimo metais karalaitis tėvui padėjo valdyti Lietuvoje. Vilniuje, o anksčiau ir Krokuvoje bei Radome, jis rūpinosi tų miestų vargšais, buvo dosnus bažnyčioms ir vienuolynams. Vilniuje rėmė tėvo įkurtus bernardinus. Gyvendamas Vilniuje, didelę laiko dalį Kazimieras skirdavo maldai. Net keldavosi naktį melstis šventovėse. Kadangi tuo metu jos būdavo uždarytos, jį surasdavo suklupusį prie durų. Šv. Kazimieras buvo pavadintas tylaus maldingumo įsikūnijimu. Pažymimas ir dar vienas svarbus šventojo biografijos faktas – tai sąmoningas skaistumo pasirinkimas. Tuo metu buvo tikima, kad džiovą gali pagydyti permiegojimas su mergina. Sakoma, kad tėvai ir artimieji visaip bandė karalaitį įtikinti tai padaryti, tačiau jis priekaištavo, kaip jiems negėda siūlyti neleistiną dalyką.

Šv. Kazimieras mirė Gardine kovo 4 d. Tėvai mirusį sūnų parvežė į Vilnių ir palaidojo Vilniaus katedros koplyčioje, kurią buvo pasistatę sau ir šeimai. 1636 m. relikvijos iškilmingai buvo perkeltos į specialiai šv. Kazimierui pastatytą koplyčią.

Po karalaičio mirties garsas apie jo šventumą Romą pasiekė jau po keliolikos metų. Šventuoju jis buvo paskelbtas 1521 m.

Pal. Jurgis Matulaitis (1871–1927)

Bažnyčioje minimas sausio 27 d.

Vysk. Jurgis Matulaitis buvo savo laikmetį keičianti asmenybė. Jis atnaujino Marijonų ordiną, daug nuveikė, kad XX a. pradžios Katalikų bažnyčia įsitrauktų į socialinį mokymą ir darbą, rūpinosi jaunimu, įsteigė kelias vienuolijas. Ypatingai dėl aktyvaus socialinio mokymo taikymo bažnyčios gyvenime konservatyvių katalikų buvo vadinamas bažnyčiai pavojingu modernistu. Visus savo darbus atliko nuolankiai, profesionaliai, laikydamasis požiūrio „nugalėti blogį gerumu“. Nors ir stipriai jaučiama kaulų džiova nestabdė šios veiklios asmenybės, tačiau dar labiau rodė, kad pasitikint Dievu ir siekiant atnaujinti jo karalystę žemėje viskas įmanoma. Jį pažinoję žmones žavėjosi jo gilia ir giedra ramybe. Skelbimo palaimintuoju dekrete skirtas didelis dėmesys aptarti ypatingam Jurgio Matulaičio išmintingumui: net ir kebliausiomis aplinkybėmis jis sprendė ir elgėsi, kaip dera kilniam žmogui, krikščioniui, vyskupui, vienuoliui.

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. Lūginės kaime, netoli Marijampolės. Būdamas dešimties metų tapo visišku našlaičiu ir buvo auginamas savo brolių. Dar vaikystėje susirgo kaulų džiova, kurią kentė visą gyvenimą.

1891 m. įstojo į Kelcų (Lenkija) kunigų seminariją. Nuo 1893 m. mokėsi Varšuvos kunigų seminarijoje. Peterburgo dvasinėje akademijoje įgijo magistro laipsnį ir baigė ją aukso medaliu. 1898 m. Peterburge įšventintas kunigu. Po metų pradėjo studijas Fribūro universitete (Šveicarija), kurią baigė apgindamas aukščiausio įvertinimo sulaukusią disertaciją ir įgijo teologijos daktaro laipsnį. Įsijungė į krikščionišką socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams, nepaisant tautybės ir religijos skirtumų. 1907–1911 m. dėstė sociologiją Peterburgo dvasinėje akademijoje.

1909 m. slapta įstojo į caro valdžios naikinamą marijonų vienuoliją, atnaujino jos įstatus. 1911 m. Marijampolėje mirus paskutiniam marijonų generolui kun. Vincentui Senkui, tapo atnaujintos vienuolijos generolu. Fribūre įkūrė slaptą marijonų noviciatą ir 1911–1914 m. jam vadovavo.
Varšuvoje įkūrė marijonų namus berniukams auklėti, o taip pat marijonų vienuolyną Bielianuose. 1918 m. atgaivino marijonų centrą Marijampolėje ir įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją.

1918 m. buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas valdyti Vilniaus vyskupiją. Šie metai buvo pažymėti ypatingos kančios dėl šio krašto gyventojų tautinių ir politinių ginčų ir kovų. 1924 m. įsteigė Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregaciją.

1925 m. atsisakė Vilniaus arkivyskupo pareigų ir popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas arkivyskupu bei Lietuvos Apaštališkuoju Vizitatoriumi. Daug prisidėjo gerinant Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu, steigiant bažnytinę Lietuvos provinciją ir parengiant konkordatą.

Mirė Kaune 1927 m. Jo paskutiniai, testamentiniai žodžiai buvo „Rikiuokitės ir aukokitės!“ Popiežius Pijus XI Jurgį Matulaitį ne kartą yra pavadinęs „Dievo vyru, tikrai šventu žmogumi“.

1934 m. arkivyskupo Jurgio Matulaičio kūnas iškilmingai perkeltas iš Kauno katedros kriptos į Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, kurioje specialiai įrengtas kapas Jėzaus Širdies koplyčioje. 1987 m. popiežius Jonas Paulius II Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Tai buvo didelis įvykis vis dar okupuotoje Lietuvoje. Jo paskelbimas šventuoju sutapo su Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejumi. Šiandieną pal. Jurgio Matulaičio relikvija yra gerbiama Šv. Petro koplyčioje Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. 

Šv. Faustina (1905–1938)

Bažnyčioje minima spalio 5 d.

Šv. Faustina yra viena žinomiausių Katalikų bažnyčios mistikių. Ji vadinama Dievo Gailestingumo apaštale, kuriai Jėzus patikėjo Dievo Gailestingumo žinios skleidimą visam pasauliui.

Šv. Faustina gimė 1905 m. Lenkijoje. Buvo pakrikštyta Helenos vardu. Dėl sunkios šeimos materialinės padėties labai trumpai lankė mokyklą ir anksti pradėjo dirbti, dažniausiai tarnaite. Jau nuo ankstyvosios vaikystės išsiskyrė ypatingu pamaldumu ir giliais vidiniais išgyvenimais.

Į Gailestingumo Motinos kongregaciją Varšuvoje ji buvo priimta 1925 m. Gavo Marijos – Faustinos vardą. Patirdama vidinius išgyvenimus ir norėdama juos išsiaiškinti, Faustina ieškojo pagalbos pas nuodėmklausius ir savo vyresniuosius, prašė Dievą, kad Jis pats arba per kieno nors tarpininkavimą padėtų jai išsiaiškinti tuos potyrius. Ses. Faustina pirmą kartą į Vilniuje esančius vienuolyno namus atvyko 1929 m., vėliau Vilniuje esančiuose vienuolyno namuose gyveno 1933–1936 m. Šiame mieste ji sutiko pal. M. Sopočką, tapusį jos dvasios tėvu, nuodėmklausiu ir vizijose patirtų prašymu įgyvendintoju. Šv. Faustinai gyvenant Vilniuje pagal jos nurodymus buvo nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas, padiktuotas Gailestingumo vainikėlis. Dėl šių dviejų šventųjų susitikimo Vilnius tapo miestu, iš kurio į pasaulį pasklido žinia apie Dievo Gailestingumą.

Šv. Faustina mirė 1938 m. spalio 5 d. nuo džiovos. Tuomet ji buvo vos 33-ejų. Ji buvo palaidota vienuolyno kapinėse Krokuvoje-Lagievnikuose, o pradėjus beatifikacijos bylą, jos kūnas perkeltas į koplyčią. Palaimintąją Faustina paskelbta 1993 m., o šventąją – 2000 m.

Pal. Piotras Bonifacas Žukovski, OFM (1913–1942)

Bažnyčioje minimas balandžio 10 d. ir birželio 12 d. kaip vienas iš 108 Antrojo Pasaulinio karo kankinių

Piotras Žukovski gimė 1913 m. Rėvos kaime, Nemenčinės parapijoje, Vilniaus apskrityje. Baigęs pradinę mokyklą padėjo namų ūkyje ir dirbo žemę. Būdamas 17 metų, įstojo į Niepokolanovo (Lenkija) Mažesniųjų Brolių Konventualų (Pranciškonų) Ordiną ir gavo Bonifaco vardą.

Brolis Bonifacas dirbo atsakingose pareigose Nepokalianovo spaustuvėje, kur buvo spausdinami katalikiški leidiniai. Priklausė pranciškoniškajai Gaisrininkų komandai.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pasiliko vienuolyne ir rizikuodamas gyvybe padėjo išsaugoti spausdinimo įrenginius. 1941 m. buvo Gestapo areštuotas kartu su kitais penkiais broliais ir uždarytas Paviako kalėjime. Vienuoliai neprarado vilties, meldėsi, giedojo religines giesmes, dvasiškai stiprino kitus kalinius, dalinosi su jais savo maisto daviniu.

1942 m. brolis Bonifacas tapo Osvencimo kaliniu ir gavo numerį 25447. Buvo priskirtas prie dvasinių asmenų kategorijos, o su tokiais kaliniais buvo elgiamasi ypatingai žiauriai. Dirbo sunkiausius darbus statybinių medžiagų transportavime, žvyro kasykloje ir kaip stogdengys prie namų remonto. Buvo mušamas ir žeminamas, bet viską kantriai kentė tikėjimo dvasioje. Mirė kalėjimo ligoninėje 1942 m. balandžio 10 d. dėl plaučių uždegimo komplikacijų. Jo kūnas buvo sudegintas lagerio krematoriume.
Palaimintuoju paskelbtas 1999 m. birželio 13 d. Varšuvoje, septintosios Jono Pauliaus II-jo apaštališkosios kelionės į Lenkiją metu, įvyko 108 Antrojo pasaulinio karo kankinių, tarp kurių buvo Piotras Bonifacas Žukovski, beatifikacija. Jis yra vienas iš septynių popiežiaus paskelbtųjų palaimintųjų pranciškonų, kurie, pasak šv. Tėvo, iš pragaro žemėje, kuris buvo nacių stovykloje Osvecime (Aušvice), iškeliavo tiesiai į dangų“.

Daug įamžinimo vietų atminti 108 kankinius, tarp kurių ir Pal. P. B. Žukovksi, galima rasti Lenkijoje. Lietuvoje, Rėvos kaime, kur gimė pal. Bonifacas Žukovski, 2012 m. buvo pašventintas kryžius, skirtas kankinio už tikėjimą ir Tėvynę P. B. Žukovskio 70 -osioms mirties metinėms paminėti.

Dievo tarnas arkiv. Mečislovas Reinys (1884–1953)

Arkiv. Mečislovui Reiniui nuo pat vaikystės iki gyvenimo pabaigos malda turėjo didelę reikšmę. Kalinimo laikotarpiais malda buvo ne tik vyskupo, bet ir su juo kalėjusių bei mačiusių jį nuolat besimeldžiant, stiprybės ir ramybės šaltinis. Išlikę prisiminimai, kad su savimi nuolat turėjo kryželį, kurį pavyko išsaugoti abiejų kalinimų metu ir kurį suspausdavo rankose prieš tardymus.

Aktyvus bažnyčios ir visuomenės veikėjas vysk. M. Reinys gyveno nepriklausomos Lietuvos atkūrimo laikotarpiu. Jam teko svarbūs uždaviniai atkuriant Lietuvos valstybę. Buvo užsienio ministru, daug prisidėjo prie Lietuvos ir Šv. Sosto santykių stiprinimo. Itin rūpinosi jaunimu, jų sielovada, išsilavinimu, skatino lietuviškų jaunimo organizacijų kūrimąsi ir vėliau jomis rūpinosi, pats dalyvaudavo jų renginiuose.

Arkiv. M. Reinys gimė 1884 m. Madagaskare Utenos apskrityje ūkininkų šeimoje. Kadangi buvo imlus mokslui, šeima kaip jauniausią vaiką galėjo išleisti į mokslus. 1900 m. Rygoje aukso medaliu baigė gimnaziją. Nuo 1905 m. studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje, vėliau Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1907 m. įšventintas kunigu. 1909–1912 m. Liuveno universitete studijavo filosofiją, teologiją, gamtos mokslus ir psichologiją, apgynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. 1913–1914 m. Strasbūro universiteto Teologijos fakultete studijavo apologetiką.

Vilniaus kunigų seminarijoje dėstė filosofiją, o įkūrus Vytauto Didžiojo universitetą tapo jo profesoriumi, dėstė psichologiją. Būdamas Vilniuje, kunigas M. Reinys aktyviai dalyvavo Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdyje. Už tai 1919 m. Raudonosios armijos buvo suimtas ir beveik pusei metų kalintas.

1926 m. konsekruotas vyskupu, iki 1940 m. ėjo Vilkaviškio vyskupo padėjėjo pareigas. 1940 m. paskirtas Vilniaus arkivyskupo pagalbininku. Arkivyskupui Romualdui Jalbžykovzkiui pasitraukus į Lenkiją 1945–1947 m. buvo Vilniaus vyskupijos valdytoju. Tautiniai Vilniaus krašto nesutarimai ir Antrasis pasaulinis karas iš vyskupo pareikalavo daug jėgų bei atsidavimo skelbiamoms tikėjimo tiesoms. Įdomu, kad gyvenamas Vilniuje prisideda prie Dievo Gailestingumo žinios skelbimo, kai kultas dar oficialiai nebuvo patvirtintas Šventojo Sosto. Vyskupas patvirtino lietuvišką Gailestingumo vainikėlio maldos vertimą ir davė leidimą kun. Mykolai Sopočkai švęsti Gailestingumo sekmadienį Šv. Jonų bažnyčioje.

1947 m. birželio 12 d. sovietų suimtas. Po itin sudėtingų gyvenimo salygų, sunkaus darbo ir žiaurių tardymų 1953 m. mirė Vladimiro kalėjime. Išlikę atsiminimai iš drauge kalėjusių diplomatų, kunigų, liudija arkiv. M. Reinį buvus itin tvirta, ramia asmenybe, nuolat besimeldžiantį ir besirūpinantį kitais kaliniais. Vyskupas palaidotas su kitais kaliniais bendrame kape. Vilniaus Arkikatedros Tremtinių koplyčioje ir jo gimtosios Daugailių parapijos šventoriuje saugoma po kapsulę žemių, parvežtų iš Vladimiro kalėjimo kapinių.
Šiuo metu ruošiami dokumentai pradėti arkivyskupo beatifikacijos bylą.

Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė (1909–1955)

Adelė Dirsytė buvo katalikė mokytoja, ateitininkė, apkaltinta antisovietine veikla ištremta į Sibirą. Kalinimo metu stengėsi palaikyti kitų kalinių dvasią. Už tai žiauriai kankinta ir alinta badu mirė Sibire. Ant įvairių kalėjime atrastų medžiagų parašė maldaknygę „Marija, gelbėk mus“, kuri pasiekė laisvą pasaulį, buvo atspausdinta ir išversta į 12 kalbų.

Adelė Dirsytė gimė Kėdainių apskrityje, Šėtos valsčiuje 1909 m. Mokėsi Šėtos progiminazijoje ir Kėdainių gimnazijoje. 1928 m. įstojo į Lietuvos universitetą Kaune, studijavo Teologijos – filosofijos fakultete germanistiką, lituanistiką, pedagogiką ir psichologiją.

Skaitė paskaitas katalikiškų organizacijų renginiuose, dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijos (LKMD) valdyboje sekretore, vadovavo „Caritas“ draugijai, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa, kūrė religinę poeziją, buvo veikli visuomenininkė, organizavo kursus moterims, skaitė paskaitas. Daug jos paskaitų buvo skirta moters ir motinos temai. Straipsnis „Motina, komunizmas ir kova su juo“ (Moteris, 1938, Nr. 1) buvo rastas kratos metu ir tapo svarbiu įkalčiu jos byloje. Antrojo pasaulinio karo metu Vilniuje dėstė vokiečių kalbą mergaičių gimnazijoje, ir dabartinėje S. Nėries gimnazijoje. Ypač rūpinosi mergaičių dora bei išsilavinimu. Taip pat slapta dirbo su ateitininkais (katalikiška jaunimo organizacija).

1946 m. buvo suimta, žiauriai tardyta KGB kalėjimo rūsiuose Vilniuje. Karo tribunolas paskyrė 10 metų kalėti Rusijos lageriuose. Čia dirbo sunkiausius darbus: tiesė geležinkelį, kirto mišką, dirbo statybose. Po paskutinių itin žiaurių kankinimų, buvo paguldyta į psichiatrijos ligoninę. Mirė ar buvo nužudyta Chabarovsko krašte 1955 m. pakeliui į Lietuvą. Ant tošies, popieriaus skiaučių parašyta maldaknygė 1959 m. buvo išleista JAV. Lietuvoje pirmą kartą išleista pogrindyje 1964 m.

2000 m. Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis pradėtas Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas.

Dievo tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas (1905–1945)

Drąsus pamokslininkas, savo gyvenimu liudijęs Kristaus tiesą, jaunimo bičiulis ir auklėtojas, Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių kapelionas, liūdinčiųjų guodėjas.

Alfonsas Lipniūnas gimė Talkonių kaime, Pumpėnų valsčiuje, Panevėžio apskrityje, devynių vaikų šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, Alfonsas norėjo tęsti mokslus gimnazijoje, todėl – nenorėdamas prašyti tėvų išlaikymo – ėmė privačiai rengti mokinių būrelį. Ši veikla leido ne tik pačiam Alfonsui, bet ir kitiems jo broliams pradėti mokslus Panevėžio berniukų gimnazijoje. Vis pasvarstydavęs apie pašaukimą, dienoraštyje jis rašė: „Geriau būti geru kunigu negu blogu valdininku.“

Kai kun. A. Lipniūnas baigė Kauno kunigų seminariją, vyskupas Kazimieras Paltarokas paskyrė jį Panevėžio katedros vikaru ir vyskupijos jaunimo vadovu. Jam pavyko suburti socialinės šalpos, labdaros būrelius. Juose veikiantis jaunimas lankė gyvenančius prieglaudose, ligonius, dažnai nunešdavo maisto stokojantiems. Kun. Alfonsas taip pat telkė ateitininkus, pavasarininkus. Vėliau, vyskupo paragintas, išvyko studijuoti sociologijos į Prancūziją.

Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. buvo paskirtas lektoriumi į Panevėžio pedagoginį institutą. Perkėlus institutą, atvyko gyventi ir dirbti į Vilnių. Šalia kitų pareigų, ėmė dėstyti pastoracinę teologiją ir sociologiją Vilniaus kunigų seminarijoje; tapo Vilniaus universiteto kapelionu, Šv. Jonų bažnyčios pamokslininku. Nors savęs nelaikė geru oratoriumi, į jo pamokslus Aušros Vartų koplyčioje ir Šv. Jonų bažnyčioje rinkosi įvairi sostinės publika – tiek tikintys, tiek netikintys žmonės, lietuviai ir lenkai, moterys ir vyrai. Būdamas pastabus ir atidus žmonių poreikiams, 1941 m. įkūrė Laisvės fondą, kuris rūpinosi per karą nukentėjusiais asmenimis, teikė šalpą, organizavo maisto davinių dalijimą. Vilniuje jis globojo ateitininkų jaunimą, buvo jų dvasinis vadovas ir veiklos iniciatorius.

Dėl pamoksluose reiškiamo atviro nepritarimo nacistinei valdžiai ir įtakos jaunimui, raginimo nestoti į nacistinės kariuomenės dalinius, kun. A. Lipniūnas kartu su 46 lietuvių inteligentais – profesoriais, rašytojais, kunigais – buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

1945 m. kovą, jau priartėjus fronto linijai, kun. Alfonsui nepavyko sugrįžti į tėvynę. Kamuojamas ligų ir būdamas visiškai išsekęs, kun. Alfonsas mirė Pucko miestelyje, Lenkijoje, netoli Gdansko. Tik 1989 m. rugsėjį jo palaikai perlaidoti Panevėžio katedros šventoriuje. Atsiminimai apie kun. Alfonsą ir garsas apie jo šventumą pradėjo sklisti po palaikų perlaidojimo. 2006 m. Panevėžio vyskupijoje pradėta beatifikacijos byla (postulatorius kun. Vitalijus Kodis). 2021 m. kun. A. Lipniūno byla perduota Šventojo Sosto Šventųjų skelbimo kongregacijai.

Ses. Helena Majevska CSA (1902–1967)

Šv. Faustinos Kovalskos misijos tęsėja, pirmųjų Gailestingojo Jėzaus seserų auklėtoja ir ugdytoja, mistikė ir regėtoja, pal. M. Sopočkos dvasinė mokinė.

Helena Majevska gimė 1902 m. Podolėje (dabartinė Ukraina). 1924 m. kartu su tėvais persikėlė į Vilnių. Vilniuje susipažino su Angelų seserų kongregacijos vienuolėmis ir jų pavyzdžio paskatinta 1933 m. įstojo į šią vienuoliją. Jau nuo vaikystės ses. Helena patyrė mistinių regėjimų, kuriuose jai apsireikšdavo Jėzus Kristus. Dažnėjant regėjimams, 1940 m. balandį ji kreipėsi į kun. Mykolą Sopočką, kad šis padėtų jai suprasti jos mistines patirtis. Tuo metu kunigas jau buvo įsitraukęs į Dievo Gailestingumo misiją, rašė straipsnius, rūpinosi Dievo Gailestingumo sekmadienio įteisinimu, kandidačių į Gailestingojo Jėzaus seserų vienuoliją rengimu.

1941 m. pirmoji kandidatė į paties Jėzaus prašymu kuriamą vienuoliją, Jadvyga Osinska, siunčiama į Pričiūnus (Vilniaus raj.), kad ses. Helena Majevska ją ugdytų ir globotų. Taip ses. Helena tapo pirmųjų Gailestingojo Jėzaus seserų ugdytoja ir dvasine vadove, globėja. Kandidatės į naująją vienuoliją dažnai atlikdavo rekolekcijas pas ses. Heleną, ji rūpinosi jų dvasiniu rengimu.

Kun. M. Sopočkos paraginta ses. Helena, panašiai kaip šv. Faustina, ėmė rašyti dienoraštį, kuriame aprašė savo mistinius regėjimus, pokalbius su Dievu. Ji savo dienoraščio kitoms savo vienuolijos seserims neatskleidė ir apie jį nepasakojo. Dienoraščio sąsiuviniai vienuolijos archyve buvo rasti jau po ses. Helenos mirties. 2020 m. ses. Helenos Majevskos dienoraštį, išverstą į lietuvių kalbą išleido Katalikų pasaulio leidiniai.

Po Antrojo pasaulinio karo, nors ir vyko Vilniaus krašto gyventojų repatriacija į Lenkiją, ses. Helena kartu su kitomis Angelų seserų kongregacijos vienuolėmis liko Vilniuje. Čia ji dirbo Antakalnyje veikusios lenkiškos mokyklos sekretore. 1950 m. sovietų pareigūnai areštavo ses. Heleną už antisovietinę veiklą, kaltinimai rėmėsi nelegalių katalikiškų leidinių platinimu ir neteisėtu vienuoliniu gyvenimu. Teismo sprendimu ji buvo nuteista penkeriems metams tremties Karagandoje, Kazachstane. Po tremties grįžo į Vilnių ir čia mirė 1967 m. gruodį. Palaidota Saltoniškių kapinėse.

Dievo tarnaitė ses. Vanda Boniševska CSA (1907–2003)

Mistikė, pažymėta stigmomis – per nukryžiavimą atsivėrusiomis Jėzaus kūno žaizdomis, – savo kančią aukojusi už dvasininkų ir vienuolių atsivertimą.

Vanda buvo ketvirtas vaikas Helenos ir Pranciškaus Boniševskių šeimoje, gyvenusių dabartinės Baltarusijos teritorijoje, netoli Naugarduko. Visi vienuolika šios šeimos vaikų buvo auklėjami religingai. Vienas iš vaikystės prisiminimų, parašytų V. Boniševskos dienoraštyje, mena akimirką, kai su tėvais į bažnyčią atėjusi ji visą laiką mąstė apie tabernakulyje saugomą Švč. Sakramentą: „Vargšas Jėzus, uždarytas, kaip gi jam ten turėtų būti vieniša!“ Būtent pamaldumas Kristui, saugomam Eucharistijoje, ir dažnos adoracijos tapo svarbiu ir dažnu ses. Vandos dvasinio gyvenimo įvykiu.

1925 m. įstojusi į Angelų seserų kongregaciją Vilniuje, ses. Vanda amžinuosius įžadus davė 1933 m. Vilniaus Kalvarijose. Netrukus po to patyrė vieną iš dvasinių regėjimų, kurio metu suprato – jos vienuolinis gyvenimas bus paženklintas kančios akimirkomis, kurias ji turi aukoti už abejingus ir nuodėmingus dvasininkus ir savo vienuolijos seseris. Ses. Vanda Jėzų vadino Meilės Kaliniu. Būtent iš Jo per  vieną mistinį regėjimą ji išgirdo, kaip dažnai Jį  atmeta ir jo nesupranta savo artimiausiųjų – kunigų ir vienuolių. Tokiu būdu ses. Vanda prisiėmė įsipareigojimą melstis už kunigus, vienuolius, jų intencija aukoti savo kančią, pasninkauti.

Ses. Vanda patyrė ne tik dvasinius regėjimus, bet ir ekstazės akimirkas, jai atsivėrė stigmos. Iš pradžių vidinį skausmą tose kūno vietose, kur Kristus turėjo žaizdas, ji juto dar tik įstojusi į vienuolyną, o išoriškai stigmos tapo matomos 1934 m.

Po amžinųjų įžadų ses. Vanda persikėlė į vienuolyno namus Pričiūnuose, netoli Vilniaus. Net ir turėdama galimybę po karo išvykti į Lenkiją, ji liko Lietuvoje, padėjo kunigams, slėpė vienuolius, dvasininkus, slapta katekizavo vaikus. Dėl šios veiklos 1951‒1956 m. ses. Vanda praleido tremtyje Sibire, kur stiprino kalinių tikėjimą ir viltį. Po repatriacijos grįžo į Lenkiją ir 2003 m. mirė Konstancino–Jeziornoje.

Buivydžių šv. Jurgio parapija kasmet vasarą rengia tradicinį piligriminį žygį „Angelų seserų Vandos Boniševskos ir Helenos Majevskos pėdsakais“ iš Buivydžių kaimo į Pričiūnų koplyčią. 2020 m. lapkritį Varšuvos arkivyskupijoje pradėta ses. V. Boniševskos beatifikacijos byla.