Tabariškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (LT, PL, RU)

Centriniame altoriuje – karmelitų bažnyčioms būdingas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas (paveikslas yra keičiamas). Nors dabartinis paveikslas sukurtas jau po vienuolyno uždarymo, jo ikonografija liudija karmelitų tradiciją ir jų įdiegtą pamaldumą Škaplieriaus Karalienei.

Bažnyčia patenka į Gailestingumo kelio maršrutą.

Tabariškių Šv. arkangelo Mykolo parapijoje tik įšventintas kunigu Mykolas Sopočka buvo paskirtas vikaru ir dirbo 1914–1918 metais. Mokė jaunimą ir vaikus religijos, įkūrė parapijos chorą, biblioteką. Taip pat lankė už keliolikos kilometrų esančius Medininkų ir Anžadavos kaimus, kur vėliau įrengė koplyčias. Viena pagrindinių miestelio gatvių pavadinta pal. M. Sopočkos vardu.

Manoma, kad pirmąją bažnyčią šioje vietoje dar XVI a. pradžioje pastatydino Vaitiekus Taboras, nuo kurio pavardės kilo ir valdų pavadinimas. Tačiau tikslesnių žinių apie šios bažnyčios likimą neturima. Naujos bažnyčios ir vienuolyno fundatoriumi buvo karaliaus Augusto III favoritas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas Mykolas Važinskis. Šventovė, kuriai parinktas fundatoriaus globėjo Šv. Mykolo arkangelo titulas, jau statant buvo numatyta kaip šeimos mauzoliejus, o prie jos įkurdinti senosios regulos karmelitai turėjo nuolat melstis už savo geradarius. XIX a. pradžioje karmelitams pavesta rūpintis ir parapija. Iki vienuolyno uždarymo jie buvo tikra parapijos siela – rūpinosi mokykla, išlaikė ligoninę ir vargšų prieglaudą. 1832 m. vienuolyną panaikinus, bažnyčia liko veikianti.

Liaudies architektūros formų bažnyčios pastatą išskiria tik banguotas fasado frontonas, bandantis atkartoti mūrinių barokinių statinių plastiškumą. Bažnyčios viduje gausu medinių gausiai drožinėtų barokinių altorių ir autentiškų senosios įrangos detalių, įvairių formų ryškiai spalvotų medinių ir metalinių relikvijorių, saugančių įvairių kankinių bei šventųjų relikvijas. Tai liudija baroko epochos paprastų žmonių ir bajorijos gilų tikėjimą šventųjų užtarimu ir bendravimu. Išlikę senieji liturginiai drabužiai, indai, XIX a. pradžioje Vilniuje išlietas varpas. Tarp altorių paveikslų išliko ir keletas itin vertingų kūrinių. Vienas iš gražiausių tapybos darbų šioje bažnyčioje – Kristaus su nendre atvaizdas.

Šv. Mišios (lenkų k.):
Gegužę–spalio vid.: VII –10.00
Spalio vid.–balandį: VII –13.00