Objektas patenka į Gailestingumo kelio ir Vilniaus Šventųjų maršrutus.

1932–1934 m. pal. M. Sopočka gyveno seserims vizitietėms priklausančiame name šalia vienuolyno ir rašė savo mokslinį darbą. 1933 m., būdamas Gailestingumo Motinos seserų kongregacijos nuodėmklausiu, jis susitiko su šv. Faustina ir ši jam papasakojo apie Jėzaus prašymą nutapyti paveikslą. Kadangi tame pačiame name gyveno ir dirbo dailininkas Eugenijus Kazimirovskis, pal. M. Sopočka paprašė jo nutapyti Dievo Gailestingumo paveikslą. 1934 m. pirmą pusmetį šv. Faustina kelis kartus per savaitę čia lankydavosi pažiūrėti, kaip tapomas paveikslas, ir duoti tolesnių nurodymų.

Vilniaus Išganytojo kalva yra istorinis Gailestingumo centras, nes nuo XVII a. čia buvo įsikūrę vizitiečių, misionierių ir gailestingųjų seserų (šaričių) vienuolynai. Misionierių vienuolijos steigėjas buvo šv. Vincentas Paulietis – gailestingumo organizacijų globėjas, o vizitietė sesuo šv. Marija Margarita Alakok XVII a., patyrusi Jėzaus regėjimus, tapo Jėzaus Širdies kulto pradininke.

Sovietmečiu vizitiečių vienuolyne ir bažnyčioje buvo įkurta pataisos darbų kolonija, misionierių vienuolyne – ligoninė. Šiandien čia įsikūrusios Gailestingojo Jėzaus seserys ir jų prižiūrimas hospisas. Vienuolyno koplyčia įrengta buvusiose dailininko Eugenijus Kazimirovskio dirbtuvėse. Joje gerbiamos šv. Faustinos ir pal. M. Sopočkos relikvijos.