LIETUVOS KRIKŠTAS

Vilniaus šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedra Bazilika ir šv. Kazimiero koplyčia

Bažnyčia taip pat patenka į maršrutus Gailestingumo kelio, Marijos gerbimo vietų, Vilniaus šventųjų maršrutus

Istorinę kelionę Lietuvoje šv. Jonas Paulius II pradėjo malda Vilniaus arkikatedroje bazilikoje primindamas, kad šioje šventovėje plaka lietuvių tautos širdis. Vilniaus arkikatedra yra viena seniausių Lietuvos bažnyčių. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose ji paminėta 1387-aisiais, Lietuvos krikšto metais. Šv. Vladislovo (Vengrijos karaliaus ir globėjo) titulas katedrai suteiktas pagal to meto Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jogailos krikšto vardą. Centriniame altoriuje esantis paveikslas, nutapytas žymaus lietuvių dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus, vaizduoja kito Vilniaus katedros globėjo Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo mirtį. Pasakojama, kad jis kritikavo Lenkijos karaliaus Boleslovo II nederamą žiaurumą bei amoralų elgesį ir galiausiai atskyrė Boleslovą II nuo Bažnyčios. Karalius vyskupą nužudė per šv. Mišias.

Per daugiau nei 600 metų ne kartą perstatyta Katedra dabartinę neoklasicistinio stiliaus išvaizdą įgavo XIX a. pradžioje (architektas Laurynas Gucevičius). Sovietiniu laikotarpiu (1949–1988) Arkikatedra buvo uždaryta, joje ilgą laiką veikė Vilniaus paveikslų galerija. Tik 1988 m. ji grąžinta tikintiesiems ir iškilmingai atšventinta, į ją taip pat sugrąžintos šv. Kazimiero – Lietuvos ir jaunimo globėjo relikvijos, gerbiamos puošnioje Šv. Kazimiero koplyčioje, kuri yra vienas iš vertingiausių baroko paminklų Lietuvoje. Katedra pastatyta XVII a. I pusėje, gausiai papuošta marmuru, stiuko lipdiniais, freskomis. Dešinėje navoje esančioje Goštautų koplyčioje gerbiamas Šv. Mykolo Dievo Motinos, arba Sapiegų Madonos, paveikslas, dėl daugybės tikinčiųjų patiriamų malonių 1750 m. karūnuotas popiežiaus palaimintomis karūnomis. Katedroje buvo įrengta 11 koplyčių, o šiandien melstis pritaikytos šešios. Be anksčiau minėtų dešinėje navoje įrengtų šv. Kazimiero ir Goštautų koplyčių piligrimai gali melstis Švč. Sakramento ir Tremtinių koplyčiose, o kairinėje navoje – Šv. Vladislovo ir Valavičių koplyčiose.

Arkikatedros požemiuose buvo laidojami Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelnę didikai, valdovai, vyskupai ir kapitulos nariai. Karališkajame mauzoliejuje palaidotas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, karalienės Barbora Radvilaitė ir Elžbieta Habsburgaitė, valdovo Vladislovo IV Vazos širdis. 1985 m. atrastas arkikatedros lobynas. Tai Lietuvos auksakalystės šedevrai, kurie 1939 m. rudenį, prasidėjus karui, paskubomis paslėpti nišoje tarp Goštautų ir dabartinės Tremtinių koplyčios. Šiandien arkikatedros lobynas eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje.

EUROPOS MARIJOS ŠVENTOVIŲ TINKLAS

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia ir Šv. Teresės bažnyčia

Objektas taip pat patenka į Gailestingumo kelio ir Marijos gerbimo vietų maršrutus

Vizito Lietuvoje metu šv. Jonas Paulius II Aušros Vartų koplyčioje kalbėjo rožinio maldą. Vienoje kalboje jis prisiminė, kad tą akimirką, kai buvo išrinktas į Apaštalo Petro sostą, nuskubėjo melstis į Gailestingumo Motinos koplyčią Vatikano Bazilikos požemyje. Aušros Vartų koplyčia yra viena seniausių ir svarbiausių piligrimystės vietų Lietuvoje. XVIII a. pabaigoje lietuviams ir lenkams ji tapo kovos už laisvę ir valstybingumą simboliu. Vilniečiai Aušros Vartų Mariją gerbė kaip miesto globėją. Šv. Jonas Paulius II kalbėjo, kad „šie Vartai tapo ypatinga susitikimų su Kristaus ir Bažnyčios Motina, viso krašto tikinčiųjų vienybės vieta. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių krikščionys susiburia, kad Mergelės Marijos akivaizdoje kaip broliai ir seserys pasidalytų tuo pačiu tikėjimu, viena viltimi ir tikrąja meile.“

Gotikinio stiliaus Aušros vartai yra vieninteliai išlikę XVI a. statytos Vilniaus gynybinės sienos vartai. Gailestingumo Motinos paveikslas iš pradžių buvo įtaisytas lauke ant vartų šalia išorinėje pusėje kabėjusio „Pasaulio Išganytojo“ atvaizdo. XVII a. į Vilnių atvykę basieji karmelitai gynybiniame vartų bokšte pastatė koplyčią ir į ją perkėlė žmonių gerbiamą paveikslą. Iš pradžių į koplyčią buvo galima patekti tik iš vienuolyno sodo, o pasauliečiai meldėsi lauke. Galerija maldininkams buvo pastatyta XVIII a. pabaigoje, o XIX a. viduryje įėjimas į koplyčią tapo atviras visiems tikintiesiems. Aušros Vartų koplyčia tapo vienu didžiausių Vilniaus karmelitų palikimu.

Marijos paveikslas nutapytas XVII a. pradžioje ant ąžuolinių lentų skydo pagal Nyderlandų dailininko Martino de Voso pavyzdį. Tai vienas iš nedaugelio Marijos paveikslų be Kūdikio. Jame galima įžvelgti ir angelo žinios klausančią Mergelę, ir nuodėmingus žmones prie širdies glaudžiančią Gailestingumo Motiną. 1927 m. Marija vainikuota popiežiaus Pijaus XI pašventintomis karūnomis ir jai suteiktas  Gailestingumo Motinos titulas.

Aušros Vartų koplyčia įtraukta į Europos Marijos šventovių tinklą, jungiantį 20 svarbiausių Europos Marijos šventovių. Šalia Aušros Vartų koplyčios stovinti Šv. Teresės bažnyčia yra viena žymiausių vėlyvojo baroko bebokščių šventovių Lietuvoje. Baigta statyti ir pašventinta  1654 m. bažnyčia priklausė basiesiems karmelitams, kurių vienuolyno pastatai buvo išsidėstę prie Vilniaus miesto gynybinės sienos trijų kvartalų teritorijoje. Šiandien tai – vienintelė iš trijų išlikusių karmelitų bažnyčių, veikusių Vilniuje. 1760–1764 m. Vilniaus dailininkas Motiejus Sluščianskis nutapė šv. Teresės gyvenimą ir veiklą bei basųjų karmelitų ordino dvasingumą vaizduojančias freskas ir iliuzinius altorius. Centrinio altoriaus paveiksle vaizduojama šv. Teresės ekstazės patirtis, kai jos širdį angelas pervėrė Dievo meilės strėle.

VILNIUS - GAILESTINGUMO MIESTAS

Dievo Gailestingumo šventovė

Šventovė taip pat patenka į Gailestingumo kelio maršrutą

Dievo Gailestingumo šventovėje gerbiamas pirmasis Vilniuje nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas. Paveikslą 1935 m. pagal šv. Faustinos regėjimus Vilniuje nutapė dailininkas Eugenijaus Kazimirovskis. Apreiškimuose seseriai Faustinai Jėzus kalbėjo: „Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus. Taip pat pažadu jau čia, žemėje, pergalę prieš priešus, ypač mirties valandą. Aš pats ją ginsiu kaip savo garbę.“

Vizito Lietuvoje metu šv. Jonas Paulius II meldėsi prie šio paveikslo, kai jis dar buvo Šventosios Dvasios bažnyčioje. Kalbėdamas tikintiesiems, popiežius ragino, nepaisant nieko, stengtis būti dangiškojo Tėvo vaikais, pasiaukojusiais Įsikūnijusio žodžio mokiniais ir klusniais Šventosios Dvasios įrankiais: „Tokiu Dievo įrankiu buvo šv. Faustina, kuri pasitikėjo jai apsireiškusio Išganytojo žodžiais ir išpildė Jo prašymą nutapyti paguodą ir ramybę žmonėms teiksiantį paveikslą.“

Dabartinėje Gailestingumo Šventovės vietoje XV–XVI a. stovėjo pirmoji Švč. Trejybės bažnyčia. XVIII a. bažnyčia buvo perstatyta, priklausė Vilniaus universitetui. 1821 m. caro valdžia šventovę pavertė Apsireiškimo cerkve, 1920 m. ji vėl atiteko katalikams. 1946–1947 m. bažnyčioje dirbo šv. Faustinos nuodėmklausys pal. M. Sopočka. Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia bažnyčią uždarė. 2004 m. kovo 8 d. dekretu kardinolas Audrys Juozas Bačkis įsteigė Dievo Gailestingumo šventovę ir į jos centrinį altorių buvo perkeltas Dievo Gailestingumo paveikslas.

JERUZALĖ VILNIUJE

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias

Bažnyčia taip pat patenka į Dominikonų kelio Vilniuje, Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio ir Marijos gerbimo vietų maršrutus.

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias, sakralinis architektūrinis ansamblis, yra vienas didžiausių Europos Kryžiaus kelių. Visą kompleksą sudaro Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir 35 stotys. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra pagrindinė Sekminių šventimo vieta Vilniaus arkivyskupijoje.

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias oficialiai pašventintas 1669 m. dėkojant Dievui už pergalę prieš Rusijos kariuomenę, keletą metų niokojusią Vilniaus kraštą. 1772 m. šia vieta besirūpinantys Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno dominikonai, remiami didikų ir iškilių dvasininkų, pastatė čia Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią ir 20 naujų koplyčių. Iki XX a. ansamblis keitėsi mažai. Daugiau nuostolių padarė tik Napoleono kariuomenė ir sovietmetis. Sovietinės valdžios įsakymu 1962 m. per vieną naktį susprogdintos beveik visos Kryžiaus kelio stotys, tačiau tai nesustabdė žmonių pamaldumo Kristaus kančiai. Kalvarijų kelią eidavo slaptų vienuolijų nariai ir tikinčiųjų grupės. Kryžiaus kelio stočių atstatymas pradėtas tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir užbaigtas 2002 m. Dabartinį 7 km ilgio kelią sudaro 35 stotys.

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra kompozicinis ir idėjinis Vilniaus Kalvarijų centras. Aukšta kalva, ant kurios pastatyta bažnyčia, Kalvarijų topografijoje atitinka Golgotos kalną. Didysis altorius, dar vadinamas Nukryžiuotojo, yra svarbiausia Kryžiaus kelio stotis, skirta Išganytojo mirčiai ant Kryžiaus paminėti. Altoriuje esančią Nukryžiuotojo figūrą tikintieji laiko stebuklinga. Sopulingosios Dievo Motinos altoriuje po stikliniu gaubtu išstatyta Šv. Kryžiaus relikvija. Bažnyčios sienas ir skliautus puošia įspūdingos XVIII a. pabaigos freskos.

Kairinės navos Švč. Mergelės Marijos altoriuje gerbiamas Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas. Virš Gailestingojo Jėzaus paveikslo yra dominikonų bažnyčioms būdingas XVII a. sukurtas Rožinio Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Kairinėje navoje yra dominikonų laikus menantis šv. Hiacinto (Jackaus) altorius.

DIEVO MOTINA – LIETUVOS GLOBĖJA

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika

Bazilika patenka į maršrutus: Šv. Jono Pauliaus II kelias, Marijos gerbimo vietos

Šv. Jonas Paulius II pasižymėjo ypatingu pamaldumu Dievo Motinai. Savo šūkiu jis pasirinko meilės ir ištikimybės Švč. Mergelei Marijai išpažinimą „Totus tuus“ (visas tavo). Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia, kurios altorių puošia malonėmis garsėjantis Trakų Dievo Motinos – Lietuvos globėjos paveikslas, liudija gilų lietuvių pamaldumą Marijai. Tai pirmasis Lietuvoje 1718 m. rugsėjo 4 d. popiežiaus karūnomis vainikuotas Marijos atvaizdas, kuriam suteiktas Ligonių Užtarėjos titulas.

Bažnyčia pastatyta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto iniciatyva 1409 m. ir jai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą titulas. Krikščioniškoje tradicijoje šis įvykis suvokiamas kaip senosios ir naujosios sandoros susitikimas. XV a. bažnyčios vidaus sienos buvo puoštos bizantinio stiliaus tapyba, pirmieji jos fragmentai atidengti 2006 metais. Freskose vaizduojamos Senojo ir Naujojo Testamentų scenos. Šioje bažnyčioje nuo seno itin gerbta rožinio malda, todėl prie šiaurės rytų pilioriaus įrengto šoninio Rožinio švč. Mergelės Marijos altoriaus įkomponuotas XVII a. nutapytas paveikslas „Rožinio Dievo Motina su šv. Dominyku ir šv. Kotryna Sieniete“. Bažnyčia niekada nebuvo uždaryta, perduota kitai konfesijai ar naudota ne pagal paskirtį, todėl ji yra unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas, saugantis šešių šimtmečių Bažnyčios ir dailės paveldą.

Didžiojo altoriaus paveiksle vaizduojama bizantiniu stiliumi nutapyta Dievo Motina Hodegetria (iš gr. k. kelrodė). Ant jos kairio kelio sėdi purpurine tunika vilkintis Vaikelis Jėzus, kairėje rankoje laikantis knygą, o dešinę tiesiantis link Motinos laikomos tris rožinio slėpinius simbolizuojančios trižiedės rožės. Paveikslas glaudžiai siejamas su kunigaikščio Vytauto atminimu. XVII a. įrašas kitoje paveikslo pusėje skelbia, kad jį Vytautui krikšto proga padovanojęs Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas. Primindamas Vytautą ir jo didingus laikus, šis Marijos atvaizdas stiprino tautą, todėl prie jo melstis keliavo aukščiausieji valstybės valdovai, didikai, žmonių procesijos atvykdavo iš įvairiausių vietų.

ŽOLINĖS ATLAIDŲ TRADICIJA

Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Pivašiūnų bažnyčioje gerbiamas malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas. 1988 metais kardinolas Vincentas Sladkevičius paveikslą vainikavo šv. Jono Pauliaus II pašventintomis karūnomis ir suteikė jam Dievo Motinos Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Tai vienas garsiausių piligrimų centrų Lietuvoje. Čia iškilmingai visą aštuondienį švenčiami Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų – Žolinės atlaidai.

Pagrindiniame altoriuje gerbiamą Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą XVII amžiaus viduryje nutapė nežinomas Lietuvos dailininkas ant bukmedžio lentelių. Manoma, kad paveikslą nutapyti užsakė pirmosios bažnyčios fundatorius Seimo narys Jonas Klockis. Paveiksle vaizduojama mantija apsisiautusi Marija, dešine ranka apglėbusi ant jos kelių sėdintį Kūdikį, o kairėje laikanti skeptrą. Menotyrininkų teigimu, Pivašiūnų Dievo Motina yra garsiausio Senųjų Trakų benediktinų bažnyčios Švč. Mergelės paveikslo kopija.

Dabartinėje vietoje stovinti bažnyčia yra trečia, pastatyta benediktinų pastangomis 1825 metais. Tai Lietuvos medinės sakralinės klasicizmo architektūros paminklas. Savo architektūrinėmis formomis bažnyčia primena Vilniaus arkikatedrą. Kairėje esančios koplyčios altoriuje yra garsaus skulptoriaus Kazimiero Jelskio išdrožta Nukryžiuotojo skulptūra, dešinėje koplyčioje pastatytas vieno iš bažnyčios globėjų – Šv. Jono Krikštytojo altorius, kairinėje navoje – kito šios bažnyčios globėjo Šv. Benedikto altorius, primenantis ir šios bažnyčios statytojų ir ilgamečių šeimininkų benediktinų paveldą.

MARIJONAI IR PAL. JURGIS MATULAITIS

Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bazilika

Marijampolės miestas glaudžiai susijęs su Marijonų vienuolija. Nuo šios vienuolijos globėjos Mergelės Marijos XVII amžiaus viduryje ir kilo miesto pavadinimas. Marijonų rūpesčiu buvo pastatyta dabartinė mūrinė neobarokinė bažnyčia, pašventinta 1824 metais. Jai suteiktas vienuolijos globėjo šv. arkangelo Mykolo titulas. Pal. Jurgis Matulaitis yra itin svarbi asmenybė marijonų kongregacijos istorijoje, kadangi XX a. pradžioje jis atgaivino caro valdžios represijų itin smarkiai paveiktą ir beveik sunykusią vienuoliją. Taigi tarpukariu marijonai vėl klestėjo Marijampolėje – turėjo savo vienuolyną, buvo įsteigę gimnaziją, spaustuvę, biblioteką (vieną didžiausių Lietuvoje) taip pat sodininkystės, daržininkystės bei įvairių amatų įmonių.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietams sugriovus Vilkaviškio katedrą, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia 1944–1949 m. ir 1989–1998 m. buvo prokatedra. 1992 m., atsižvelgiant į šios bažnyčios istorinę svarbą, jai suteiktas mažosios bazilikos titulas.

Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje ilsisi 1987 m. šv. Jono Pauliaus II palaimintuoju paskelbto Vilniaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871–1927) palaikai. Vyskupas daug prisidėjo stiprinant Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius, steigiant Lietuvos bažnytinės provinciją ir rengiant konkordatą, buvo vienas iš ateitininkijos pradininkų.

Ypač daug maldininkų susirenka per pagrindinį palaimintojo Jurgio liturginį minėjimą ir per kasmet liepos mėnesį Marijampolėje iškilmingai švenčiamus Pal. Jurgio Matulaičio atlaidus. Netoli esančioje palaimintojo tėviškėje Lūginėje pastatyta Pal. Jurgio Matulaičio koplyčia. Į Lūginę organizuojami maldingi žygiai, vyksta dvasinio ugdymo renginiai jaunimui. Bazilikoje tikintieji taip pat gerbia seną Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu (Vaizbūniškės) paveikslą, pirmojoje XVIII a. pradžios medinėje bažnyčioje kabėjusį didžiajame altoriuje.

ISTORINĖ LIETUVOS ŠVENTOVĖ

Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika

Vizito Lietuvoje metu prieš susitikimą su Lietuvos jaunimu į Kauno arkikatedrą asmeniškai pasimelsti atėjo šv. Jonas Paulius II. 2013 m., minint Arkikatedros bazilikos 600 metų jubiliejų, Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanisławas Dziwiszas Arkikatedrai padovanojo šv. Jono Pauliaus II relikviją, kviesdamas Bažnyčios ir visos lietuvių tautos rūpesčius pavesti (tuomet palaimintajam) Jonui Pauliui II, prašant jo užtarimo. Relikvija gerbiama viename iš šoninių altorių, kuriame pakabintas ir šv. Jono Pauliaus II atvaizdas, pašventintas 2014 m. pavasarį, kai popiežius buvo paskelbtas šventuoju.

Kauno arkikatedra bazilika yra viena seniausių ir didžiausių šventovių Lietuvoje. Manoma, kad dabartinės arkikatedros pirmtakės Kauno parapijos bažnyčios statybą rėmė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, o istoriniuose šaltiniuose ji pirmą kartą minima 1413 metais. Katedros statusas suteiktas 1895 metais, mažosios bazilikos titulas – 1921 metais. Popiežiui Pijui XI 1926 m. įsteigus atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją ir Kauno metropolinei arkivyskupijai tapus jos centru, šventovei suteiktas arkikatedros bazilikos rangas. Tai vienintelė bazilikinio tūrio, gotikos ir renesanso bruožų turinti bažnyčia mūsų šalyje. Dabartinis interjeras – vienas paskutiniųjų XVIII a. antros pusės Lietuvos vėlyvojo baroko ansamblių. Kairiosios navos gale išlikęs autentiškas XVII a. pabaigos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altorius.

Žymiausi malonėmis garsėjantys šios šventovės paveikslai yra XVI a. pabaigoje tapytas Sopulingosios Dievo Motinos (altoriuje prie pirmo dešiniojo pilioriaus) ir XVII a. Švč. Mergelės Marijos Maloningosios (altoriuje prie pirmo kairiojo pilioriaus).

Arkikatedros kriptoje, koplyčioje ir šventoriuje palaidoti garsūs Lietuvos dvasininkai vyskupai: Motiejus Valančius, Mečislovas Leonardas Paliulionis, Gasparas Felicijonas Cirtautas, arkivyskupai Pranciškus Karevičis ir Jonas Skvireckas, nunciatūros patarėjas monsinjoras Luigi Faidutti, prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas, kardinolas Vincentas Sladkevičius.

PAMINKLAS NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia

Kristaus Prisikėlimo bazilika – lietuvių tautos kančios, prisikėlimo ir laisvės simbolis. Jos istorija atspindi XX a. Lietuvos istoriją. Šiandien tai vienas iš žymiausių Kauno simbolių. 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kilo sumanymas Kauno Žaliajame kalne pastatyti bažnyčią kaip Lietuvos nepriklausomybės paminklą. Beveik baigtus pagrindinius statybos darbus nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija. Po karo nebaigta statyti bažnyčia rekonstruota į radijo gamyklą. 1988 m. prasidedant Sąjūdžiui, atgaivinta ir simbolinės reikšmės šventovės idėja. 1997 m. dar pilnoje pastolių šventovėje buvo aukojamos pirmosios Mišios, o 2004 m. ji pavadinta Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. 2015 m. popiežius Pranciškus suteikė bazilikos titulą.

Kristaus Prisikėlimo bazilika yra viena išraiškingiausių modernizmo krypties bažnyčių Lietuvoje. Jos architektūrai būdinga apibendrinta tūrinė kompozicija, griežtų vertikalių ritminė išraiška, ryškiai apibrėžtas, laiptuotas siluetas, tarsi į dangų kylantis 70 metrų aukščio pagrindinis bokštas. Ant bažnyčios stogo terasos įrengta Šiluvos Švč. Mergelės Marijos koplyčia.

Bažnyčios rūsio kolumbariume ilsisi žymių lietuvių dvasininkų – bažnyčios statytojo kun. Felikso Kapočiaus, kun. prof. Antano Paškaus, kun. Arvydo Petro Žygo, kun. prof. Kęstučio Trimako palaikai.

2005 m. į dangiškojo Tėvo namus iškeliavus šv. Jonui Pauliui II, Prisikėlimo bažnyčioje daugybė žmonių dalyvavo Kauno arkivyskupijos maldos budėjime. Iš čia kilo tradicija kiekvienais metais Prisikėlimo bažnyčioje iškilmingai minėti šv. Jono Pauliaus II mirties metines.

BAROKO ŠEDEVRAS IR GRAŽIOJI MEILĖS MOTINA

Pažaislio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia ir vienuolynas

Kauno pakraštyje ant Pažaislio kalvos šalia Kauno marių iškilusi Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia su vienuolynu yra vienas žymiausių brandžiojo baroko šedevrų šiaurės rytų Europoje. Šventovę XVII a. vienuoliams kamalduliams pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Žygimantas Pacas. Gausias piligrimų minias į kasmet liepos 2 d. švenčiamus atlaidus sutraukdavo ypatingomis malonėmis garsėjantis Kamaldulių Dievo Motinos, arba Gražiosios Meilės Motinos, paveikslas, kurį 1661 m. bažnyčios fundatoriui padovanojo popiežius Aleksandras VII.

Ansamblis gausus freskų, plėtojančių įvairias ikonografines temas. Verta paminėti šv. Brunono Bonifaco Kverfurtiečio, siejamo su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu Kvedlinburgo analuose, gyvenimo ir kančios istoriją, nutapytą ant sienos prie zakristijos pietiniame vienuolyno koridoriuje. Šv. Brunonas atvyko į Lietuvą skelbti Evangelijos, 1009 m. pakrikštijo kunigaikštį Netimerą ir buvo nužudytas jo brolio. Tai ankstyviausias ir vienintelis kūrinys, išsamiai pasakojantis apie pirmąjį krikštą Lietuvoje.

1812 m. bažnyčia nuniokota Napoleono kareivių, o po 1831 m. sukilimo uždarius kamaldulių vienuolyną, bažnyčia paversta cerkve ir labai pakeistas jos interjeras ir eksterjeras. Bažnyčia stipriai nukentėjo ir per Pirmąjį pasaulinį karą. Tarpukariu čia įsikūrė Šv. Kazimiero seserų vienuolija. Sovietmečiu seserys buvo iškraustytos ir veikė pogrindžio sąlygomis, o vienuolyno ir bažnyčios patalpose skirtingais laikotarpiais buvo įkurtas valstybinis archyvas, turistinė bazė, psichoneurologinė ligoninė, M. K. Čiurliono dailės muziejaus filialas. 1992 m. Pažaislio vienuolynas grąžintas Šv. Kazimiero kongregacijos seserims. Jų dėka Pažaislis tapo ne tik kongregacijos namais, bet ir dvasiniu centru.

BAŽNYČIOS STATYBA SOVIETŲ OKUPACIJOS METAIS

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia

Bažnyčios statybos raida atskleidžia itin sudėtingas sąlygas, kurias išgyveno Lietuvos tikintieji sovietų okupacijos laikotarpiu, ir tai, kokia buvo svarbi tikinčiųjų ištikimybė ir atkaklumas.

Iki šeštojo dešimtmečio Klaipėdoje katalikai turėjo vienus maldos namus – vokiečių sentikių atiduotą Apaštalų bažnyčią. 1956 m. Miesto komiteto sprendimu Klaipėdos katalikų bendruomenei buvo perduotas užmiestyje Rumpiškės gatvėje esantis 1 ha pelkėtas žemės plotas. Sutvirtinus pelkėtą gruntą, pradėta bažnyčios statyba, tačiau po kelerių metų sovietų valdžia darbus pradėjo trukdyti, kol galiausiai 1962 m. baigiama statyti bažnyčia buvo pradėta griauti. Visi bažnyčios vidaus įrenginiai buvo be gailesčio naikinami. Dekoracijos užteptos derva, centrinis altorius išdaužytas ir užtinkuotas, kiti altoriai išardyti, sunaikinti visi puošybos elementai ir nugriauti bokštai. Brangūs gipsiniai kryžiaus kelio bareljefai sutraiškyti po traktoriaus vikšrais, o skeveldros sumestos į purvą. Pastate įkurtas „Lietuvos SSR Liaudies Filharmonijos“ filialas. Lietuvos tikintieji ir užsienio šalių tikinčiųjų bendruomenės rašė peticijas, rinko parašus, kad bažnyčia būtų sugrąžinta, tačiau iniciatoriai buvo laikomi sovietinio režimo opozicinės veiklos dalyviais ir persekiojami KGB. Vis dėlto 1988 m. prasidedant Sąjūdžiui bažnyčia sugrąžinta tikintiesiems ir lapkričio 25 d. vakarą aukotos pirmosios šv. Mišios. Itin reikšmingus atstatymo darbus atliko pirmasis bažnyčios klebonas kun. Bronislavas Burneikis. Bažnyčią puošia šiuolaikinių lietuvių menininkų freskos ir statulos.

PIRMOSIOS KALVARIJOS LIETUVOJE

Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir Kryžiaus kelio stotys

Žemaičių Kalvarija – pagrindinė Telšių vyskupijos šventovė. Miestelis išgarsėjo 1639 m. įsteigus dvidešimties stočių Kryžiaus kelią. Apeidami Kryžiaus kelią – žmonių vadinamą Kalvariją – piligrimai gieda apie 400 metų senumo Kalnų giesmes, apmąsto Kristaus kančią ir mirtį ant kryžiaus.

Žemaičių Kalvarijos šventovės ištakos siejamos su 1619 m. ant Šv. Jono kalno pastatyta koplyčia ir 1622 m. įsteigta parapija. 1637 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius į Gardus pakvietė dominikonus, kuriems pastatė namus ir padovanojo žemės. Dominikonai čia įkūrė Kalvarijos kalnus – pastatė Kančios kelio stočių koplyčias, imti švęsti Kalvarijos kalnų atlaidai. Nuo Garduose įkurtų Kalvarijų vietovei prigijo Žemaičių Kalvarijos vardas.

Nuo XVII a. vidurio Žemaičių Kalvarija ėmė garsėti vieno dominikono iš Romos parvežtu stebuklingu Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidais. 1649 m. iš Liublino dominikonų vienuolyno į bažnyčią atgabenta šv. Kryžiaus relikvija, kuri čia gerbiama iki šiol.

Vis labiau populiarėjant Žemaičių Kalvarijų atlaidams ir didėjant maldininkų skaičiui, dominikonai ėmėsi naujos didesnės bažnyčios statybos, kuri užtruko daugiau kaip 40 metų. Bažnyčia buvo pašventinta 1824 m. XIX a. pabaigoje po abiejų sukilimų dominikonų vienuolynas buvo uždarytas, o bažnyčia sudegė. Bažnyčios atstatymo darbai baigti pirmaisiais XX a. metais, o Lietuvai paskelbus nepriklausomybę Žemaičių Kalvarijoje įkurdinti marijonai, turėję didelę įtaką miestelio kultūrai, švietimui, dvasiniam augimui. Sovietmečiu marijonų vienuolynas buvo uždarytas, miestelio pavadinimas pakeistas į Varduvą. Vis dėlto bažnyčia nebuvo uždaryta, o Kryžiaus kelio stotys nesusprogdintos. 1987 m. Žemaičių Kalvarijoje paminėtas Lietuvos krikšto jubiliejus. 1988 m. bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas, o 1989 m. miesteliui grąžintas Žemaičių Kalvarijos vardas. 2006 m. popiežiškosiomis karūnomis karūnuotas Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslas.

TAIKIOS KOVOS UŽ LAISVĘ SIMBOLIS

Kryžių kalnas

Kryžių kalnas yra unikali pasaulyje piligrimystės vieta, tapusi lietuvių kovos ir pergalės prieš sovietų režimą simboliu, dar vadinama lietuviškąja Golgota. Ypač šią vietą išgarsino šv. Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankėsi Kryžių kalne ir su Lietuvos vyskupais, dalyvaujant daugiatūkstantinei žmonių miniai, aukojo šv. Mišias. Pamoksle šventasis popiežius nuoširdžiai prisipažino ilgai laukęs dienos, kai galės aplankyti šį kalną ir jame apmąstyti Kristaus kryžių, atskleidžiantį, kas yra Dievas ir kas yra žmogus. Prieš šv. Mišias ir po jų popiežius kopė į kalną pasimelsti. Šiais apsilankymo Kryžių kalne įspūdžiais popiežius vėliau dalijosi savo kalbose ir žinia apie Kryžių kalną vis labiau sklido. 1994 m. Kryžių kalne pastatytas Jono Pauliaus II dovanotas kryžius.

1993 m. šv. Jonas Paulius II, apsilankęs Italijoje, La Vernos kalno pranciškonų vienuolyne, paragino pranciškonus prie Kryžių kalno pastatyti eremą. Vienuolynas pastatytas ir pašventintas 2000 m.

Manoma, kad kryžiai ant Jurgučių piliakalnio pradėti statyti apie XIX a. vidurį kaip nuoširdaus liaudies pamaldumo ir padėkos Dievui išraiška. Išlikusiuose Šiaulių dvarų aprašuose nurodoma, kad pirmąjį kryžių pastatė žmogus, pagijęs iš sunkios ligos. Taip pat pasakojama, kad kryžiai ant šio kalno pradėjo rastis pagerbiant žuvusius 1831 m. ar 1863 m. sukilimo dalyvius. Po pastarojo sukilimo generalgubernatorius Michailas Muravjovas ant šio kalno buvo įrengęs koncentracijos stovyklą, kurioje mirė apie 1000 sukilėlių.

Sovietmečiu tikintieji, nepaisydami draudimų ir trukdymų, beveik kiekvieną naktį čia statydavo naujus kryžius, o sovietų pareigūnai juos kitą dieną nupjaudavo. Sunkiais okupacijos dešimtmečiais ypač atsiskleidė kryžiaus kaip stiprybės ir vilties šaltinio prasmė. Taiki tikinčiųjų kova buvo laimėta – Kryžių kalnas šiandien viena unikaliausių pasaulyje katalikų piligrimystės vietų su daugiau kaip 200 000 kryžių, o Lietuva iš sovietų okupacijos išsivadavo 1991 m.

NAUJAUSIOS LIETUVOS VYSKUPIJOS CENTRAS

Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra

Šiaulių katedra yra ryškiausias renesansinės architektūros stiliaus kūrinys Lietuvoje. Dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta XVII a. pradžioje šalia buvusios medinės bažnyčios su šv. apaštalų Petro ir Pauliaus statulomis altoriuje. Artėjant prie Šiaulių iš tolo matyti 70 m aukščio bokštas. Iki XIX a. pabaigos įspūdingas renesanso stiliaus penkių mūro tarpsnių bokštas buvo su medine varpo pavidalo smaile ir tuo metu itin retai Lietuvos bažnyčiose sutinkamu laikrodžiu. Bokštas perstatytas po to, kai į jį trenkė žaibas.

Šiaulių katedra išsiskiria gynybiniu architektūros pobūdžiu. Tai renesansinio stiliaus tradicija ir praktinė būtinybė apsaugoti sakralią erdvę, religinius reikmenis, meno kūrinius nuo tuo metu dažnai puldinėjusių plėšikų ir protestantų riaušių. Šventoriaus vartų bokšteliai ir didžiojo bokšto erkeriai turi šaudymo angas, tačiau gynybinis pobūdis labiau formalus, nes šaudymo nišos supaprastintos ir nepatogios. Bažnyčia ryškiau nukentėjo per karą su švedais XVII a. viduryje, per Šiaurės karą XVIII a. pradžioje ir per Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau labiausiai nuniokota Antrojo pasaulinio karo metu Šiauliuose siautusio gaisro ir bombardavimų. Sunaikintas vertingas interjeras, meno kūriniai, bažnytiniai reikmenys, archyvų dokumentai. Restauravimo darbai prasidėjo iš karto po karo ir truko apie tris dešimtmečius. Restauruotos šventovės centriniame altoriuje pastatytas ąžuolinis kryžius su gaisre nesudegusiu Nukryžiuotuoju.

1997 m. šv. Jonas Paulius II įsteigė Šiaulių vyskupiją su pagrindine jos šventove Šiaulių katedra. Vienas svarbiausių šios šventovės pamaldumo objektų šioje šventovėje yra Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveikslas. Dievo Gailestingumo koplyčioje gerbiamos šv. Jono Pauliaus, šv. Faustinos ir pal. M. Sopočkos relikvijos.

ŠV. JONO PAULIAUS II POILSIO AKIMIRKA

Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia

1930 m. Šiauliuose įsikūrus jėzuitų misijai kun. Benedikto Andruškos (pirmojo rektoriaus) rūpesčiu 1936 m. pastatyta mūrinė oratorija. 1948 m. bažnyčia uždaryta, patalpose įrengtas sandėlis, vėliau sporto salė. 1986 m. prisidengus koncertų salės būtinybe, tuometinės miesto valdžios rūpesčiu gautas finansavimas ir pradėta bažnyčios restauracija. 1990 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir gruodžio 23 d. atšventinta.

1993 m. vizito į Lietuvoje metu čia trumpam buvo sustojęs ir ilsėjosi popiežius Jonas Paulius II, kuris palaimino bažnyčią ir būsimą Tėvo Benedikto Andruškos pradinę mokyklą, 1995 m. įkurtą prie bažnyčios buvusiame vaikų darželyje.

BERNARDINŲ VIENUOLYNO ANSAMBLIS

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia ir vienuolynas

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis – vienas vertingiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių, kuriam būdinga ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Ansamblį sudaro bažnyčia, šventorius su Kryžiaus kelio stotimis ir Šventųjų laiptų koplyčia, pastatyta pagal Romos Laterano rūmų koplyčios pavyzdį, dviaukščio vienuolyno mūras ir prie šio ansamblio prisišlieję ūkinės paskirties pastatai. Bažnyčios centriniame altoriuje – malonėmis garsėjantis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Jis priklauso retesniems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapybos pavyzdžiams, kuriems būdinga simbolinė bizantinės tradicijos ikonos vaizdo struktūra ir raižytas auksuotas fonas, atrastas 2003 m. restauruojant paveikslą.

Ypatinga vieta bernardinų pamaldumo tradicijoje teko Kryžiaus keliui. Dabartinio Kryžiaus kelio galerija ir Kristaus laiptų (dar vadinamų Šventaisiais laiptais) koplyčia, įrengta XVIII a. antroje pusėje po bernardino Antano Burnickio kelionės į Šventąją Žemę. Iš Jeruzalės į vienuolyną grįžęs brolis parsigabeno iš kriauklelių sukurtų žymesnių Jeruzalės ir Šventosios Žemės krikščionių šventovių modelių, du kryžius ir šventosios žemės, kuri, statant Kryžiaus kelio stotis, buvo suberta po stiklo gaubtais šalia stočių atvaizdų. Kaip ir būdinga vienuolynų kiemuose įrengtiems Kryžiaus keliams, statant nesistengta atkartoti Jeruzalės topografijos, tačiau Kristaus kančia vaizduojama per dailės kūrinių siužetus. Kiekviename koplyčios laiptelyje po stikliniu gaubtu įdėta relikvijų.

MARIJOS APSIREIŠKIMAS

Šiluvos šventovė

Šiluvoje įvykęs Dievo Motinos apsireiškimas yra vienas pirmųjų Europoje ir bene vienintelis, kai Dievo Motina kreipėsi į kitos konfesijos žmogų. XVI a. viduryje Šiluvos apylinkėse įsigalėjus kalvinizmui katalikų bažnyčia buvo nugriauta, o jos vertybes bei dokumentus paskutinis klebonas Jonas Holubka sudėjo į skrynią ir užkasė netoli buvusios bažnyčios. 1608 m. bažnytinėse žemėse piemenims apsireiškė verkianti Mergelė Marija su kūdikiu. Piemenų pakviestam kalvinistų mokytojui Marija nurodė, kad šioje vietoje buvo garbinamas jos Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama. Netrukus buvo atrasti paslėpti bažnytiniai, nuosavybės teisę įrodantys dokumentai ir, laimėjus teismą prieš kalvinistus, grąžintas nusavintas katalikų bažnyčios turtas, pastatyta medinė bažnyčia. Atgaivinus Šilinių atlaidus, Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas pradėjo garsėti malonėmis. 1786 m. pašventinta nauja vėlyvojo baroko stiliaus katalikų bažnyčia – dabartinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika, popiežiaus karūnomis vainikuotas nuo seno malonėmis garsėjęs Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. Presbiterijos dešinėje esančioje Marijos Ligonių Sveikatos koplytėlėje saugoma po Marijos apsireiškimo rasta skrynia, kurioje buvo slepiamas bažnyčios turtas, kryžius, peršautas per kivirčą su kalvinistais, senieji Šiluvos bažnyčios liturginiai drabužiai bei reikmenys.

Šiluvos atlaidai ypač išpopuliarėjo tarpukario Lietuvoje ir sovietinei valdžiai nepavyko jų nutraukti. 1924 m. pagal žymaus architekto Antano Vivulskio projektą vietoj medinės Marijos apsireiškimo koplyčios buvo pastatyta ir pašventinta mūrinė koplyčia. 1991 m. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis pasirašė Lietuvos paaukojimo Švč. Mergelei Marijai aktą. 1993 m. šv. Jonas Paulius II meldėsi Šiluvos Švč. M. Marijos apsireiškimo koplyčioje, dalyvavo Dievo žodžio liturgijoje Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje.

DUKTERINĖ POPIEŽIŠKOSIOS MARIJOS DIDŽIOSIOS BAZILIKOS ŠVENTOVĖ

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bazilika

Krekenavos bažnyčią garsina stebuklingasis Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslas. Pasakojama, kad jį iš Krokuvos XIV a. pabaigoje atvežęs pamaldus riteris Šilingas ir padovanojęs misionieriui Albertui (Albrechtui), skelbusiam Evangeliją prie Nevėžio krantų. Nuo šio paveikslo atsiradimo krašte pradėjo plisti katalikų tikėjimas. 1419 m. paveikslas iš nedidelės koplyčios perkeltas į pirmąją Krekenavos bažnyčią, kurią pastatė Vytautas Didysis.

Dabartinė gotikos stiliaus bažnyčia pastatyta 1901 m. ir pasaulinių karų metu beveik nenukentėjo. 1999 m. šv. Jonas Paulius II suteikė visuotinius atlaidus Krekenavos šventovei per Žolinių aštuondienį ir kiekvieno mėn. 15 d. Jubiliejiniais 2000 m. gegužės 7 d. Romoje pamaldose prie Koliziejaus Šventasis Tėvas, skelbdamas XX amžiaus tikėjimo kankinius, tarp 114 Lietuvos tikėjimo liudytojų, įrašytų į Bažnyčios kankinių knygą, paminėjo net 8 krekenaviečius, per Antrąjį pasaulinį karą gynusius tikėjimą ir Bažnyčią.

2011 m. bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos vardas. Krekenavos šventovė pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje 2009 m. sujungta ypatingos giminystės dvasiniais ryšiais su Šventąja Popiežiškąja Didžiąja Marijos Bazilika Romoje ir įrašyta į šios Bazilikos lentas kaip dukterinė Bazilikos šventovė.

Ypatingu Krekenavos globėju laikomas šv. Antanas Paduvietis. Jo stebuklingą paveikslą galima rasti kairėje pusėje šoniniame altoriuje. Taip pat bažnyčioje galima pamatyti paveikslą „Kristus tarp krekenaviečių“. 2014 m. Gailestingumo sekmadienį šoniniame altoriuje atidengtas šv.  Jono Pauliaus II paveikslas.

GRAŽIAUSIAS NEOGOTIKOS ANSAMBLIS LIETUVOJE

Rokiškio Šv. apaštalo ir evangelisto Mato bažnyčia

1885 m. pašventinta dabartinė Rokiškio bažnyčia buvo to meto europinio masto šventovė. Šiandien tai gražiausias neogotikos ansamblis Lietuvoje su itin vertingais XIX a. Europos meistrų darbais. Bažnyčios statybą rėmė ir darbais rūpinosi brolis ir sesuo – Reinoldas Tyzenhauzas ir Marija Pšezdzeckien. Į bažnyčios statybą grafas stengėsi įtraukti ir kuo daugiau parapijiečių. Įdomu ir tai, kad jis valstiečius nuo baudžiavos paleido dešimčia metų anksčiau negu caras panaikino baudžiavą.

Po grafo mirties bažnyčios įrengimu rūpinosi jo sesuo ir užtikrino, kad čia atsirastų tik geriausi to meto meistrų darbai. Auksuotos bronzos altorius buvo pagamintas Paryžiuje. Iš Paryžiaus parodos įsigytas prabangus krucifiksas, įkomponuotas altoriuje, ir šedevru laikoma sakykla. Tuo metu sakykla kainavo 5000 frankų, už kuriuos buvo galima pastatyti paprastesnę bažnyčią. Gotiškas baldakimas virš altoriaus ir gražieji drožiniai iš ąžuolo išdrožti Gojerių dirbtuvėse Liuvene (Belgija). Presbiterijoje stovi Vienoje sukurtos bronzinės statulos, įamžinančios Livonijos ordino karį Engelbrachtą Tyzenhauzą ir fundatorių grafą Reinholdą Tyzenhauzą. Užpakalinėje altoriaus pusėje išgraviruoti vardai ir pavardės visų, prisidėjusių prie bažnyčios statymo: viename šone lotynų kalba statybos komitetas ir meisteriai, kitame – lenkiškai surašyti bajorai, o viduryje lietuviškai ulyčios, vienasėdžiai ir jų gyventojai valstiečiai. Bažnyčios vitražai kurti Vienoje, juose įterpti fundatorių giminės herbai. Bažnyčia išklota Suomijos granitu, presbiterijos grindys ir altorių laiptai iš balto marmuro. Požemio koplyčioje palaidotas grafas R. Tyzenhauzas. Čia yra ir itin vertinama Aušros Vartų Marijos mozaika, kuri, manoma, galėjo būti sukurta Romoje.

Rokiškio kraštas ypač puoselėja pamaldumą Marijai, todėl mieste galima atrasti nemažai Marijos statulų. Bažnyčios dešinėje navoje yra Marijos Rožinio Karalienės altorius su ikonografiniu požiūriu įdomia skulptūrine kompozicija – Dievo Motinos su Kūdikiu skulptūra, supama išdrožtų penkiolikos rožinio maldos slėpinių.