Vilniaus A. Vienuolio progimnazija

Namas, kuriame gyveno A. Lipniūnas

Šiame name 1939–1943 gyveno kun. Alfonsas Lipniūnas. Jo atvykimą į Vilnių lėmė istorinės aplinkybės – 1939 m. Vilnius buvo grąžintas Lietuvos Respublikai. Po truputį į miestą grįžo lietuviškos institucijos, kurios buvo laikinai įsikūrusios kitose Lietuvos vietose. Tarp jų ir Pedagoginis institutas, kuriame vos grįžęs iš studijų Prancūzijoje buvo pradėjęs dėstyti kun. Alfonsas.

Atsikraustęs į Vilnių kunigas įsikūrė dviejų kambarių bute šalia Aušros Vartų (tuometinis adresas – Aušros Vartų g. 27-15). Remiantis prieškario pastatų numeracija, namas, kuriame gyveno kun. Lipniūnas yra išlikęs, tačiau Barkenbergo namas, kuris ribojosi su šiuo namu, karo metu buvo nugriautas. Šiame bute kun. Alfonsas gyveno visus ketverius Vilniuje praleistus metus. Jame 1943 m. kovo 17-osios naktį jis buvo areštuotas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Butas, kuriame gyveno kun. Alfonsas, tapo užuovėja, saugumo ir ramybės uostu to meto Vilniaus miestiečiams. Čia kun. Lipniūnas būrė tikinčiųjų bendruomenę: ateitininkų kuopeles, moksleivius, visuomenininkus, vargstančius ir pagalbos prašančius. 1941 m. šiame bute kun. Alfonso iniciatyva buvo įsteigtas Laisvės fondas, kurio tikslas – padėti karo metu nuskriaustiems asmenims: našlėms, daugiavaikėms šeimoms, darbo netekusiems, senyvo amžiaus ar skurstantiems vilniečiams. Būtent į Lipniūno butą žmonės atnešdavo ar atsiųsdavo aukas bei paramą, kurią drauge su studentų ateitininkų pagalba kunigas paskirstydavo vargstantiesiems.

Matydamas aplink save augantį studentų ateitininkų ratą, nors tuometės sąlygos ir nebuvo palankios šiai organizacijai, kun. Lipniūnas prisidėjo prie Vilniaus ateitininkų sąjungos įkūrimo. Kun. Alfonsas buvo Vilniaus ateitininkų sąjungos dvasios vadas, dažnai skaitydavo jiems paskaitas. Burdamas studentus kun. Alfonsas pritaikė žinias, iniciatyvas ir idėjas, atsivežtas iš studijų laikų Prancūzijoje, Belgijoje. Jauną žmogų jis gebėjo lavinti ne vien žodžiu, bet savo drąsa, tvirtumu, stiprybe.

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia

Koplyčia taip pat patenka į Šv. Jono Pauliaus kelio, Gailestingumo kelio ir Marijos gerbimo vietų maršrutus

Aušros Vartų šventovė buvo pusiaukelėje tarp kun. Alfonso Lipniūno gyvenamojo buto ir Pedagoginio instituto, kuriame jis dėstė, tad kunigo tarnystę jam buvo patogu vykdyti būtent čia.

Kun. Alfonsas Vilniuje greitai pagarsėjo kaip puikus pamokslininkas. Išskirtine vilniečių traukos vieta pamokslams klausyti tapo Aušros Vartų koplyčia. 1941–1942 m. į gegužines pamaldas atvykdavo tiek vilniečiai, tiek aplinkinių miestelių gyventojai. Jo pamokslai buvo drąsūs, paprasti, aktualūs, kalba gyva, įdomi. Kai tik jis pasirodydavo balkone, Aušros Vartų g. nesutalpindavo žmonių. Paklausyti ateidavo net ir tie, kurie retai užsukdavo į bažnyčią, nebuvo uolūs tikintieji.

Savo pamoksluose jis aptardavo kasdienio gyvenimo patirtis – nesugyvenimą, ištižimą, idealizmo stoką, šeimos gyvenimo negeroves, gana dažnai jis užsimindavo ir apie okupantų darbus, jų savivaliavimą. Kaip knygoje apie kun. Lipniūną rašo kartu su juo Štuthofe kalėjęs kun. Stasys Yla, iškeldamas to meto negeroves, kun. Alfonsas nesiekė gramzdinti, niekinti žmogaus, nebaugino jo velniais, kančiomis ir pragaru, bet visada apeliuodavo į sąžinę, baigdavo viltį suteikiančia mintimi, kad galima įveikti savo nuodėmingumą. Jis tarsi švelniai spustelėdavo petį sakydamas: „Žmogau, esi didis ir brangus, tad būk vertas šio vardo“.

Valstybinis pedagoginis institutas

1939 m. lapkritį iš Panevėžio perkėlus Valstybinį pedagoginį institutą, kun. Alfonsui Lipniūnui teko kraustytis į Vilnių. Šis institutas buvo blaškomas iš vieno miesto į kitą: 1935 m. įkurtas Klaipėdoje, 1939 m. dėl Nacistinės Vokietijos paskelbto ultimatumo Lietuvai bei Klaipėdos krašto okupacijos buvo perkeltas į Panevėžį, neilgai trukus, Lietuvai atgavus Vilnių, institutas įsikūrė sostinėje, tačiau veikė vos keletą metų – 1943 m. vokiečių okupacinė valdžia jį uždarė. Institutas buvo atkurtas 1944 m.

Kun. Lipniūnas Pedagoginiame institute dėstė sociologiją ir religiją. Taip pat jis tapo instituto kapelionu. Vilniuje institutas išsiplėtė – jame mokėsi ir keli šimtai studentų, ir Vilniaus apylinkių mokytojai. Kun. Alfonsas ne tik dėstė, tačiau ir kūrė glaudų ryšį su studentų bendruomene, jie netgi lankydavosi jo bute. Studentus traukė kun. Alfonso paprastumas ir gebėjimas nuoširdžiai bendrauti.

Visgi, 1940 m. birželį sovietų kariuomenei okupavus Vilnių, kun. Alfonsas neteko Pedagoginiame institute turėtų pareigų. Pasak rektoriaus, jam netgi uždrausta įeiti į institutą, jame nebeliko dėstomos tikybos.

Tų pačių metų vasarą kun. Alfonsas susitiko su neseniai Vilniaus arkivyskupu tapusiu Mečislovu Reiniu. Arkivyskupas gerai suprato, kokia bus sovietų valdžios politika religijos atžvilgiu, todėl nusprendė, kad kun. Lipniūnui su tikinčiaisiais bendrauti geriausia būtų tik bažnyčiose. Kunigui buvo pasiūlytos naujos pareigos – jis tapo Šv. Jonų bažnyčios pamokslininku.

Lietuvos nacionalinė filharmonija

Pažįstami atsimena kun. Alfonsą Lipniūną lankantis poezijos vakaruose, jis domėjosi menu, literatūra, palaikė ryšius su Vilniaus lietuviškuoju intelektualiniu elitu, šviesuomene. Prisimenama, jog lietuviškų poezijos vakarų metu kun. Alfonsą galima buvo išvysti Nacionalinės filharmonijos salėje. Savo dalyvavimu jis išreiškė palaikymą jauniesiems studentams literatams, taip pat skolindavo jiems knygas, organizuodavo susitikimus savo bute, pasiteiraudavo, ar jiems netrūksta būsto, maisto, pinigų. Tarp jų buvo Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Kazys Umbrasas.

Kunigas suprato, kad tuo metu dar tik negausią lietuvių inteligentų grupelę reikia burti, palaikyti, organizuoti. Jam ypač rūpėjo studentų ateitininkų būreliai, kuriuose buvo gilinamasi į visuomenės klausimus. Lipniūnas pastebėjo, kad geriausiai veikia tos grupelės, kurios turi nuolatinį globėją – tarp jų buvo universiteto profesorių, mokslo darbuotojų. Kunigas daug stengėsi, kad studentus ateitininkus lydėtų akademinis elitas, nes ir jis pats buvo plataus išsilavinimo žmogus, daug skaitė, turėjo gausią biblioteką.

Kazio Bradūno namai

Šiame name nuo 1992 m. iki pat mirties gyveno lietuvių poetas, prozininkas, ateitininkas Kazys Bradūnas. Tiek Bradūnas, tiek jo žmona Kazimiera Bradūnienė buvo kun. Alfonso Lipniūno bičiuliai. Bradūnienė prisiminimuose dalijasi, jog vokiečių okupacijos metais padėjo ruošti maisto paketus ir juos dalinti vargstantiems žmonėms.

Taip pat likęs gyvas Kazimieros prisiminimas apie Vilniuje nuolat skubantį kun. Alfonsą: „Sutinku kartą kun. Lipniūną, skutantį Didžiąja gatve. Pasisveikinam, ir sako: „Plyšta galva, maunu į kalnelius atsipūsti. Negaliu aprėpti visų bėdų. Va, neseniai buvo vargšė moterėlė. Jai skauda dantį, o aš turiu pagydyti. Ir daryk, ką nedaręs!“ Gydyt negydė, bet, tikriausiai, ištraukė iš kišenės kiek turėjo pinigų ir nusiuntė ją pas gydytoją. Taip nuo danties iki giliausių problemų narpliojimų pas jį durys būdavo visiems atviros. Malonu prisiminti, kad per mudviejų su Kazimieru sužieduotuves 1943 kovo 4 d., per šv. Kazimierą, jis atlaikė šv. Mišias Aušros Vartuose. Sakėsi norėsiąs ir sutuokti, bet kovo 17 d. sukrėtė Vilnių žinia. Kun. Lipniūnas gestapo suimtas.“

Bažnytinio paveldo muziejus

Bernardinių vienuolynas šalia Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios

Bažnyčia patenka į Gailestingumo ir Katedra. Varpinė. Lobynas maršrutus

Buvusio bernardinių vienuolyno patalpose vokiečių okupacijos metu 1942–1944 m. veikė Vilniaus lietuvių kunigų seminarija, kurioje dėstė kun. Alfonsas Lipniūnas. Seminarija įkurta Vilniaus arkivyskupo Mečislovo Reinio iniciatyva.

1942 m. vokiečių valdžia sureagavo į lenkų rezistencinį sąjūdį ir areštavo bei ištrėmė Vilniaus arkivyskupą Romualdą Jalbžykovskį, kurio pareigas perėmė Reinys. Taip pat buvo uždrausta lenkų seminarija, ją perėmė ir 1942 metų rudenį atidarė lietuviai. Šiose patalpose buvo valgomasis, studija, virtuvė, patalpos rektoriui ir ekonomui, o patys seminaristai gyveno karmelitų vienuolyne prie Šv. Teresės bažnyčios. Nacistinį režimą pakeitus sovietiniam, į seminariją grįžo Jalbžykovskis ir grąžino ją į seną vietą prie Šv. Jurgio bažnyčios. 1945 m. sovietai seminariją galutinai uždarė. Šiandien Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje ir bernardinių vienuolyne įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus.

Arkiv. M. Reinys buvo numatęs paskirti kun. Lipniūną kunigų seminarijos lietuviams rektoriumi, tačiau prieš kun. Alfonsą tuo metu būrėsi kritikų kunigų ratelis, todėl eiti minėtų pareigų iš Kauno į Vilnių buvo pakviestas kun. Ladas Tulaba.

Lipniūnas seminarijoje dėstė 4 dalykus: sociologiją, pastoracinę teologiją, etiką ir katechetiką. Kun. Lipniūnas buvo stiprus sociologas, gerai išmanantis dėstomą dalyką, o pastoracinė teologija jam buvo dar nauja, mažai pažįstama sritis. Kitaip nei kiti dėstytojai, per paskaitas kun. Alfonsas nesirėmė vadovėliu, bet daugiau kalbėjo apie aktualijas, kartu su studentais aptarinėjo laikraščiuose pateikiamas naujienas, rėmėsi turima patirtimi ir iš to formulavo išvadas. Klierikus veikė tiek kun. Alfonso dėstymas, tiek drąsa bei paprastumu spinduliuojanti jo asmenybė.

Šv. Jonų bažnyčia

Kun. Alfonso Lipniūno koplyčia

Bažnyčia patenka į Gailestingumo kelio ir Jėzuitų kelio Vilniuje ir Marijos gerbimo vietų maršrutus

Šv. Jonų bažnyčioje kun. Alfonsas Lipniūnas tarnavo 1940–1943 m. Ši bažnyčia tarpukariu išsiskyrė kaip Vilniaus inteligentijos, elito atstovų, universiteto aplinkos žmonių susibūrimo vieta. Suprantant sovietų propaguojamos ateistinės ideologijos pavojų, reikėjo strateginių taškų, kuriuose net ir sudėtingomis politinėmis sąlygomis gali skambėti tvirtas ir drąsus tikėjimo tiesas perduodantis balsas.

Į šią bažnyčią pasiklausyti kun. Lipniūno pamokslų rinkosi minios žmonių – universiteto dėstytojai, profesoriai, studentai, katalikai, protestantai, netgi kairiųjų pažiūrų žmonės. Jo pamokslai skambėjo kaip drąsūs, ryžtingi žodžiai, keliantys viltį ir entuziazmą, skatinantys dirbti ir aukotis. „Klausytoją jo žodžiai traukė su tokia didele vidine jėga, kad jis negalėjo nė per žingsnį atsilikti. Jis žengė drauge su pamokslininku ir drauge žavėjosi aukštumom“, — taip savo betarpiškus įspūdžius užrašė Julius Kakarieka.

Kun. Alfonsas Lipniūnas totalitarinės okupacijos metu savo pamoksluose rizikavo viešai ištardamas tikresnės tiesos žodžius. Iš Šv. Jonų bažnyčios sakyklos jis kalbėjo trejus metus ir žavėjo minias dėl to, kad savo mintimis rado tokią formą, prie kurios saugumo organai sunkiai tegalėtų prikibti. Nepaisant to, sovietų valdžia Šv. Jonų bažnyčia buvo labai susidomėjusi. NKVD kun. Alfonsą tardė du kartus, tačiau kun. Lipniūnas buvo žinomas ir gerbiamas, todėl jo suėmimas būtų sukėlęs nemažą Vilniaus gyventojų bruzdėjimą. 1941 m. vasarą, kai jau vyko deportacijos, kun. Lipniūnas pateko į antruosius sąrašus, tačiau nebuvo išvežtas, nes sovietinį režimą pakeitė nacistinis. Dėl šios priežasties dar beveik dvejus metus iš sakyklos galėjo žmonėms kalbėti, kaip svarbu išlikti tiesoje.

Baigiantis vokiečių okupacijai Šv. Jonų bažnyčios svarba ėmė mažėti. Nuo 1943 m. aktyvesnė tapo lietuvių pogrindžio veikla, krašte plačiai plito nelegalūs leidiniai – proklamacijos, atsišaukimai, laikraštėliai. Tad tautos atsparumui ir kovos dvasiai ugdyti jau buvo ir kitų galimybių.

2016 m. Šv. Jonų bažnyčioje buvo pašventinta kun. Alfonso Lipniūno koplyčia, skirta Vilniaus Universiteto akademinės sielovados reikmėms.

Buvęs Mažasis žydų getas

1939 m. į Vilnių atvykęs kun. Alfonsas Lipniūnas neabejotinai Vilniaus gatvėse, kavinėse ir teatruose buvo sutikęs žydų bei girdėjęs jidiš kalbą. Tuo metu Vilniuje gyveno apie 60 000 žydų. 1941 m. prasidėjusi Nacistinė Lietuvos okupacija lėmė, kad didžioji dalis žydų gyventojų buvo pradėta naikinti. Kasdienis kun. Lipniūno kelias ėjo šalia Mažojo žydų geto teritorijos, ribojamos Žydų g., Gaono g., Stiklių g. ir Antakolskio g. Gete gyveno apie 11 000 gyventojų. Didžiausia dalis jų buvo inteligentijos atstovai, darbui netinkami asmenys – ligoniai, senyvo amžiaus žmonės, vaikai. Kun. Alfonsui žydų getai buvo ne menama, bet gyvenama tikrovė. Jis žinojo, ką patiria gete gyvenantys žmonės, savo pamoksluose kritikavo žydų gyventų butų savinimąsi, plėšimus, daiktų grobstymą.

A. Mickevičiaus biblioteka

Stefanijos Ladigienės butas

Kaip prisimena S. Vanagaitė, eidama į paskaitas Vilniaus universitete, Dominikonų g. ji dažnai prasilenkdavo su kun. Alfonsu. Jis dažnai po rytinių šv. Mišių skubėdavo į kokį susirinkimą, susitikimą, aplankydavo ir Stefaniją Ladigienę bei jos šeimą, tuo metu įsikūrusią Trakų g. 11 name.

S. Ladigienė buvo žymi publicistė, visuomenininkė, ateitininkė, pedagogė. Sovietų valdžiai suėmus jos vyrą karininką Kazį Ladigą, ji su vyresniais vaikais persikėlė į Vilnių, apsigyveno Trakų g. Jos butas buvo trečiame aukšte, dabartinėje A. Mickevičiaus bibliotekos skaitykloje. Stefanijos namuose Antrojo pasaulinio karo metu rinkosi lietuvių inteligentai, dvasininkija, šviesuomenė, organizuota šalpa ir Laisvės fondo veikla, žydų vaikų gelbėjimo akcijos. Tarp dažnų Ladigienės svečių buvo Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys, kun. Alfonsas Lipniūnas, kun. Ladas Tulaba, poetas Faustas Kirša, Juozas Keliuotis, po karo – rašytojas Balys Sruoga, kurį laiką jame gyveno ir Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė. Stefanijos Ladigienės namai tapo užuovėja žydų kilmės mergaitei Irenai Veisaitei.

Vilniaus arkikatedra bazilika ir klebonija

Bažnyčia taip pat patenka į Šv. Jono Pauliaus kelio, Gailestingumo kelio, Vilniaus šventųjų ir Marijos gerbimo vietų maršrutus

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje kun. Alfonsas Lipniūnas buvo kviečiamas sakyti pamokslus per rekolekcijas, o katedros klebonijoje (dabar ten – parapijos namai) vykdavo kun. Alfonso susitikimai su moksleiviais. Kaip prisimena šiuos susitikimus lankiusieji, jų metu jie pamiršdavo, kad bendrauja su kunigu, galėdavo atvirai, paprastai, kasdieniškai kalbėtis.

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje galima prisiminti ir nepaprastai svarbią kun. Alfonso bičiulystę su Vilniaus arkivyskupu Mečislovu Reiniu. Padedamas Mečislovo Reinio, kun. Alfonsas galėjo organizuoti šalpą, vykdyti Laisvės fondo veiklą, dėstyti arkivyskupo įkurtoje laikinai veikiančioje Vilniaus kunigų seminarijoje.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejus

1943 m. kovo 17 d. nacių gestapas suėmė kun. Alfonsą jo namuose Aušros Vartų g. Vilniaus kunigų seminarijos rektorius L. Tulaba iš vakaro buvo gavęs slaptą pranešimą dėl Lipniūno ir kitų dviejų pasauliečių sulaikymo. Kai rektorius atskubėjo pas kun. Alfonsą ir paragino bėgti, išgirdo atsakymą: „Nebėgsiu!“ Po jo arešto arkivyskupas M. Reinys ieškojo, kaip susisiekti su vokiečiu karininku von Statenu, kuris buvo atsakingas už religijos reikalus. Visgi, tąkart su juo niekaip nepavyko susisiekti. Niekas nežinojo, kur yra kun. Lipniūnas bei kas jam gresia.

1943 m. kovo 26 d. kartu su kitais 46 lietuvių inteligentais kun. Alfonsas pasiekė Štuthofo koncentracijos lagerį, kuriame gavo politinio kalinio žymę. Štuthofe kun. Alfonsas kalėjo dvejus metus. Rizikuodamas savo gyvybe, koncentracijos stovykloje jis tarnavo kaip kalinių kapelionas, aukojo šv. Mišias, slapta teikdavo sakramentus, klausėsi išpažinčių. 1945 m. sausio 25 d. artėjant sovietams Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniai buvo evakuojami ir vedami link uosto. Ši jų kelionė šiandien vadinama „Mirties keliu“. Likimo dėka keliems lietuvių kaliniams, tarp jų ir kun. Alfonsui bei kun. Stasiui Ylai, pavyko pasislėpti Pucko mieste netoli Gdansko. Deja, laisvės kun. Alfonsas šiame pasaulyje nesulaukė. Visiškai nusilpęs, sverdamas vos 30 kg, kun. Alfonsas susirgo šiltine bei plaučių uždegimu. Jo gyvybė užgeso 1945 m. kovo 28 d.

Iki šiol nėra žinoma, kur buvo laikomas suimtas kun. Lipnūnas. Ar tą kovo naktį areštuoti kaliniai buvo perkelti į Kauną, ar kelias dienas iki išvežimo į Štuthofą jie praleido Vilnuje buvusioje gestapo būstinėje, tačiau Okupacijų ir laisvės kovų muziejus mena tragišką tikėjimo kankinių vietą. Muziejaus rūsiuose esanti vienuolikta kamera dar vadinama Vyskupų kamera. Joje kalėjo vyskupas V. Borisevičius, M. Reinys, pal. T. Matulionis, P. Ramanauskas. Šioje kameroje vizito Lietuvoje metu meldėsi popiežius Pranciškus.

Skvere prieš muziejų esantis paminklas okupacijų aukoms atminti yra vienas pirmųjų Vilniuje atsiradusių paminklų 1990 m. kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 2018 m. lankydamasis Lietuvoje popiežius Pranciškus savo oficialų vizitą baigė malda prie šio paminklo.

„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 47)

Tavo šauksmas, Viešpatie, nesiliauja skambėjęs ir aidi tarp šių sienų, kurios primena daugelio šios tautos sūnų išgyventas kančias. Lietuviai ir iš įvairių tautų kilę žmonės savo kūnais patyrė visagalybės šėlsmą tų, kurie siekė visa kontroliuoti.

Tavo šauksme, Viešpatie, atranda atgarsį nekaltųjų šauksmas, kuris susilieja su Tavo balsu ir kyla į dangų. Tai yra skausmo ir kartėlio, apleidimo ir bejėgiškumo, žiaurumo ir beprasmybės Didysis Penktadienis, kurį išgyveno ši Lietuvių tauta prieš nesuvaldomą, sukietinančią ir apakinančią širdį ambiciją.

Šioje atminties vietoje meldžiame Tave, Viešpatie, kad Tavo šauksmas išlaikytų mus budinčius. Kad Tavo šauksmas, Viešpatie, išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria, kaip tauta, esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus ir tai, kiek jie yra išgyvenę ir kentėję.

Tavo šauksme ir mūsų tėvų, kurie daug iškentėjo gyvenime, mes galime atrasti drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai: kad šis šauksmas būtų paskata neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir bet kokių bandymų sumenkinti ir atimti iš bet kurio asmens orumą, kuriuo Tu jį esi aprengęs.

Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamų, teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.

Viešpatie neleisk, kad mes būtume kurti šauksmui tų, kurie šiandien nepaliauja šauktis dangaus. Amen