Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (LT, PL, RU)

Bažnyčios interjeras puoštas balto stiuko lipdiniais. Priskaičiuojama apie 2040 vien žmogaus pavidalo skulptūrų. Puošybos ikonografija išreiškia pagrindines vertybines Laterano kanauninkų vienuolijos ir mecenato M. K. Paco nuostatas. Vienuolijos globėjo Šv. Augustino, Šv. Karalienių, Šv. Riterių Kankinų ir Šv. Mergelių Kankinių koplyčios išryškina Bažnyčios mokymo, barokinio galingųjų nusižeminimo, kovos bei kančios už tikėjimą ir skaistybės vertybes.

Bažnyčia patenka į Marijos gerbimo vietų maršrutą

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra Lietuvoje vienas žymiausių baroko statinių, kurio išorės bei vidaus architektūra mažai keitėsi. Tai viena iš nedaugelio Vilniaus bažnyčių, kuri be pertraukos veikė kaip katalikų maldos namai. Nuo 1625 m. šioje vietoje buvo įsikūrę Laterano kanauninkų vienuoliai. Manoma, kad šios bažnyčios vietoje nuo XVI a. pabaigos stovėjo medinės bažnyčios. Joms sudegus, dabartinė mūrinė bažnyčia pradėta statyti 1668 m. birželio 29-ąją, švenčiant šv. Petro ir Povilo dieną ir prašant Mariją įtvirtinti taiką karų išvargintoje Lietuvoje. Šią intenciją liudija užrašas bažnyčios fasade „Regina Pacis funda nos in pace“ („Taikos Karaliene, stiprink mus taikoje“). Retorinis barokui būdingas žodžių žaismas primena ir bažnyčios statybos fundatorių – Vilniaus vaivadą ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vyriausiąjį vadą Mykolą Kazimierą Pacą. Jo palaikai palaidoti bažnyčios rūsyje po slenksčiu.

Dekoruoti bažnyčią 1678 m. atvyko puikūs italų skulptoriai Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli. Būtent stiuko skulptūrinis dekoras šią bažnyčią pavertė Vilniaus vėlyvojo baroko perlu. Puošybos ikonografija išreiškia pagrindines vertybines vienuolijos ir mecenato M. K. Paco nuostatas: Laterano kanauninkų globėjo Šv. Augustino, Šv. Karalienių, Šv. Riterių Kankinų ir Šv. Mergelių Kankinių koplyčios išryškina Bažnyčios mokymo, barokinio galingųjų nusižeminimo, kovos bei kančios už tikėjimą ir skaistybės (iki mirties galingasis M. K. Pacas liko nevedęs) vertybes.

Didžiajame altoriuje – Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“.

Dešiniajame šoniniame altoriuje gerbiamas Penkių Jėzaus žaizdų paveikslas, parūpintas Vilniaus žvejų brolijos. Bažnyčioje taip pat gerbiama medinė Jėzaus Nazariečio skulptūra, pagaminta Romoje pagal Madride saugotą stebuklingą Ecce Homo atvaizdą. Pasak 1804 m. vizitacijos akto, iš dviejų dalių sumontuotos Jėzaus galvos ertmėje įdėtos antspauduotos relikvijos.

Švč. Mergelės Marijos Maloningosios paveikslas (kairiajame šoniniame altoriuje) yra Italijos Faenzos mieste itin gerbto paveikslo kopija. Ją atgabeno žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius. Paveiksle vaizduojama Marija, laužanti Dievo rūstybės strėles. Vilniečiai prie šio paveikslo užtarimo melsdavosi siaučiant epidemijoms. Šalia pastatytas jau vėliau nutapytas paveikslas su Vilniuje siautusio maro scena ir Švč. Mergele Marija Maloningąja.

Bažnyčia atidaryta:
I–VII – 6.00–18.30
Šv. Mišios (lietuvių k.):
I–VI – 7.00, 7.30, 18.00
VII – 7.30, 10.00, 11.30, 18.00
Šv. Mišios (lenkų k.):
I–VI – 8.15 (pagal susitarimą), 17.00
VII – 8.30, 13.00
+370 5 234 0229