Marijos gerbimo vietos. Malonių patirtys.

13 Objektų

31 Kilometras

7 Valandos

XVII–XVIII a. Lietuvoje steigėsi daug įvairių vienuolijų. Prie vienuolyno pastatų buvo statomos ir naujos bažnyčios. Dėl to pagausėjo bažnytinio meno kūrinių ir sustiprėjo pamaldumas Švč. Mergelei Marijai. Kiekvienos vienuolijos bažnyčioje atsirado Marijai skirtų paveikslų ir altorių, pasklido įvairių Marijos gerbimo formų ir tradicijų. Tuo metu išgarsėjo kai kurios ypatingos Marijos šventovės, į kurias atvykdavo ypač daug maldininkų. Nuo XVIII a. Lietuvoje stebuklais išgarsėjusius paveikslus imta vainikuoti popiežiaus siųstomis karūnomis.

1718 m. Trakų Dievo Motinos paveikslas buvo pirmasis vainikuotas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mergelės Marijos atvaizdui su kūdikėliu Jėzumi suteiktas Lietuvos globėjos titulas. 1750 m. karūnuotas antrasis Šv. Mykolo Dievo Motinos, arba Sapiegų Madonos, paveikslas, ilgus amžius gerbtas Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, o dabar – Arkikatedroje bazilikoje. Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, paveikslas vainikuotas tik 1927 m., nors Vilniaus gyventojų ir iš įvairių kraštų atvykstančių svečių buvo gerbiamas nuo XVII a.

MARŠRUTO OBJEKTAI

Aprašymas, nuotraukos, praktinė informacija

Aušros Vartų koplyčia ir Šv. Teresės bažnyčia

Aušros Vartų Gailestingumo Motina

Bažnyčia taip pat patenka į Šv. Jono Pauliaus kelio, Gailestingumo kelio maršrutus

Gotikinio stiliaus Aušros vartai yra vieninteliai išlikę XVI a. statytos Vilniaus gynybinės sienos vartai. Gailestingumo Motinos paveikslas iš pradžių buvo įtaisytas lauke ant vartų šalia išorinėje pusėje kabėjusio „Pasaulio Išganytojo“ atvaizdo. XVII a. į Vilnių atvykę basieji karmelitai gynybiniame vartų bokšte pastatė koplyčią ir į ją perkėlė žmonių gerbiamą paveikslą. Iš pradžių į koplyčią buvo galima patekti tik iš vienuolyno sodo, o pasauliečiai meldėsi lauke. Galerija maldininkams buvo pastatyta XVIII a. pabaigoje, o XIX a. viduryje įėjimas į koplyčią tapo atviras visiems tikintiesiems. Aušros Vartų koplyčia tapo didžiausiu Vilniaus karmelitų palikimu.

Aušros Vartų koplyčia įtraukta į Europos Marijos šventovių tinklą, jungiantį 20 svarbiausių Europos Marijos šventovių. Šalia Aušros Vartų koplyčios stovinti Šv. Teresės bažnyčia yra viena žymiausių vėlyvojo baroko bebokščių šventovių Lietuvoje. Baigta statyti ir pašventinta 1654 m. bažnyčia priklausė basiesiems karmelitams, kurių vienuolyno pastatai buvo išsidėstę prie Vilniaus miesto gynybinės sienos trijų kvartalų teritorijoje. Šiandien tai – vienintelė iš trijų išlikusių karmelitų bažnyčių, veikusių Vilniuje. 1760–1764 m. Vilniaus dailininkas Motiejus Sluščianskis nutapė šv. Teresės gyvenimą ir veiklą bei basųjų karmelitų ordino dvasingumą vaizduojančias freskas ir iliuzinius altorius. Centrinio altoriaus paveiksle vaizduojama šv. Teresės ekstazės patirtis, kai jos širdį angelas pervėrė Dievo meilės strėle.

Aušros Vartų Gailestingumo Motina. Paveikslas sukurtas XVII a. pradžioje pagal Nyderlandų dailininko Martino de Voso pavyzdį. Tapytas ant ąžuolinių lentų skydo. Tai vienas iš nedaugelio Marijos paveikslų be Kūdikio. Jame galima įžvelgti ir angelo žinios klausančią Mergelę, ir nuodėmingus žmones prie širdies glaudžiančią Gailestingumo Motiną. Pakilusi virš gatvės, vienodai laiminanti visus praeivius, Aušros Vartų Marija netgi sudėtingiausiais istoriniais momentais netapo vienos tautos ar vieno tikėjimo žmonių nuosavybe. Šv. Jonas Paulius II kalbėjo, kad „šie Vartai tapo ypatinga susitikimų su Kristaus ir Bažnyčios Motina, viso krašto tikinčiųjų vienybės vieta. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių krikščionys susiburia, kad Mergelės Marijos akivaizdoje kaip broliai ir seserys pasidalytų tuo pačiu tikėjimu, viena viltimi ir tikrąja meile.“

1927 m. Aušros Vartų Marija buvo vainikuota popiežiaus Pijaus XI palaimintomis karūnomis ir jai suteiktas Gailestingumo Motinos titulas. Šios karūnos dingo per Antrąjį pasaulinį karą. Išliko dvi XVIII a. karūnos (pagal kurias ir buvo sukurtos popiežiškosios karūnos) ir metalo aptaisai, kuriais žmonės pradėjo dengti atvaizdą nuo 1670 metų. Tokia gerbiamų šventųjų paveikslų puošimo tradicija Lietuvoje ir Lenkijoje labai sena. Manoma, kad ji atsirado sekant stačiatikių pavyzdžiu. Augmenijos motyvų gausa aptaisų ornamentuose nurodo Giesmių giesmėje minimą uždarą sodą – Mergelę be nuodėmės. Saulė, žvaigždės ir pusmėnulis yra Nekaltai Pradėtosios atributai, reiškiantys Dievo malonių gausą.

Aušros vartų g. 14, Vilnius
Koplyčia atidaryta
I – VII 6.00 – 19.00
Šv. Mišios
Koplyčioje (lietuvių k.)
I – VI 9.30
VII 9.00
Koplyčioje (lenkų k.)
I – VI 10.00
Bažnyčioje (lietuvių k.)
VII 11.00, 18.30
I – VI 18.30
Pirmą mėnesio penktadienį ir šeštadienį 9.00
Bažnyčioje (lenkų k.)
VII 9.00, 13.00, 17.30
I – VI 17.30
Pirmą mėnesio penktadienį ir šeštadienį 10.00
Bažnyčioje (lotynų k.)
I – VI 7.30
Atlaidai
Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidai švenčiami aštuonias dienas tą savaitę, į kurią patenka lapkričio 16 diena.
Gailestingumo Motinos mažieji atlaidai – kiekvieno mėnesio 16 dieną. Šv. Mišios lietuvių k. – 12.00, lenkų k. – 10.00.
Vilniaus šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

Šv. Mykolo Dievo Motinos paveikslas (Sapiegų Madona)

Bažnyčia taip pat patenka į Šv. Jono Pauliaus kelio, Gailestingumo kelio, Vilniaus šventųjų maršrutus

Istorinę kelionę Lietuvoje šv. Jonas Paulius II pradėjo malda Vilniaus arkikatedroje bazilikoje primindamas, kad šioje šventovėje plaka lietuvių tautos širdis. Vilniaus arkikatedra yra viena seniausių Lietuvos bažnyčių. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose ji paminėta 1387 m., Lietuvos krikšto metais. Šv. Vladislovo (Vengrijos karaliaus ir globėjo) titulas katedrai suteiktas pagal to meto Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jogailos krikšto vardą. Centriniame altoriuje esantis paveikslas, nutapytas žymaus lietuvių dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus, vaizduoja kito Vilniaus katedros globėjo Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo mirtį. Pasakojama, kad jis kritikavo Lenkijos karaliaus Boleslovo II nederamą žiaurumą bei amoralų elgesį ir galiausiai atskyrė Boleslovą II nuo Bažnyčios. Karalius vyskupą nužudė per šv. Mišias.

Per daugiau nei 600 metų ne kartą perstatyta Katedra dabartinę neoklasicistinio stiliaus išvaizdą įgavo XIX a. pradžioje (architektas Laurynas Gucevičius). Sovietiniu laikotarpiu (1949–1988) Arkikatedra buvo uždaryta, joje ilgą laiką veikė Vilniaus paveikslų galerija. Tik 1988 m. ji grąžinta tikintiesiems ir iškilmingai atšventinta, į ją taip pat sugrąžintos šv. Kazimiero – Lietuvos ir jaunimo globėjo relikvijos, gerbiamos puošnioje šv. Kazimiero koplyčioje, kuri yra vienas iš vertingiausių baroko paminklų Lietuvoje. Katedra pastatyta XVII a. I pusėje, gausiai papuošta marmuru, stiuko lipdiniais, freskomis. Dešinėje navoje esančioje Goštautų koplyčioje gerbiamas Šv. Mykolo Dievo Motinos, arba Sapiegų Madonos, paveikslas, dėl daugybės tikinčiųjų patiriamų malonių 1750 m. karūnuotas popiežiaus palaimintomis karūnomis. Katedroje buvo įrengta 11 koplyčių, o šiandien melstis pritaikytos šešios. Be anksčiau minėtų dešinėje navoje įrengtų šv. Kazimiero ir Goštautų koplyčių piligrimai gali melstis Švč. Sakramento ir Tremtinių koplyčiose, o kairinėje navoje – Šv. Vladislovo ir Valavičių koplyčiose.

Arkikatedros požemiuose buvo laidojami Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelnę didikai, valdovai, vyskupai ir kapitulos nariai. Karališkajame mauzoliejuje palaidotas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, karalienės Barbora Radvilaitė ir Elžbieta Habsburgaitė, valdovo Vladislovo IV Vazos širdis. 1985 m. atrastas Arkikatedros lobynas. Tai Lietuvos auksakalystės šedevrai, kurie 1939 m. rudenį, prasidėjus karui, paskubomis paslėpti nišoje tarp Goštautų ir dabartinės Tremtinių koplyčios. Šiandien Arkikatedros lobynas eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje.

Šv. Mykolo Dievo Motinos paveikslas (Sapiegų Madona). Remiantis istoriniais raštais, šis paveikslas stebuklais ir malonėmis pradėjo garsėti XVI a. Tada jis priklausė pranciškonams ir kabėjo Bernardinų bažnyčioje. XVII a. pradžioje LDK didiko Leono Sapiegos prašymu ir iniciatyva paveikslas perkeltas į naujai pastatytą Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią – Sapiegų šeimos mauzoliejų. Čia atvaizdas dar labiau išgarsėjo malonėmis, patirti stebuklai buvo aprašyti ir XVII a. pabaigoje išleisti atskira knyga. 1750 m. rugsėjo 8 d. paveiklas vainikuotas popiežiaus Benedikto IX atsiųstomis karūnomis.

Sapiegų Dievo Motinos paveikslas, nors ir stipriai apgadintas, buvo išsaugotas per XVII a. Vilniaus gaisrą ir karus su Maskva. XX a pabaigoje atliekant paveikslo rekonstrukciją paaiškėjo, kad iš smarkiai apdegusio paveikslo buvo paimta tik centrinė lenta su Dievo Motinos veidu. Ši lenta buvo įstatyta į naują medinį pagrindą ir pritapyta nauja kompozicija, tikriausiai pakartojant senąją. Kadangi paveikslas priklausė bernardinių vienuolynui, iš abiejų Dievo Motinos šonų pavaizduoti šios vienuolijos globėjai – šv. Pranciškus Asyžietis dešinėje ir šv. Bernardas Sienietis kairėje.

1948 m. uždarius Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, paveikslas perduotas Šventosios Dvasios bažnyčiai, o vėliau laikomas Vilniaus dailės muziejaus saugyklose. Šiuo laikotarpiu dingo paveikslą puošę juvelyriniai dirbiniai, karūnos. Sovietmečiu jis pradėtas vadinti Sapiegų Madonos paveikslu vengiant žodžių „šventas“ ir „Dievas“.

Katedros a. 2, Vilnius
Katedra atidaryta:
I – VII – 7.00 – 19.00
Pamaldų metu ekskursijos neįleidžiamos.
Šv. Mišios (lietuvių k.):
VII – 8.00, 9.00, 10.00, 11.15, 12.30, 17.30
I – VI – 8.00, 18.30 (Šv. Kazimiero koplyčioje), 17.30 (prie didžiojo altoriaus)
Šv. Mišios (lotynų k.):
VII – 18.30
Visų Šventųjų bažnyčia

Dievo Motina, Skaistyklos Sielų Gelbėtoja
Marija su Kūdikiu

Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Zigmanto III Vazos sekretoriaus Vaitiekaus Adalberto Chludžinskio iniciatyva buvo pastatyta 1632 m. tuometiniame miesto pakraštyje – prie pietvakarinės miesto gynybinės sienos ir šiandien nebeišlikusių Rūdininkų vartų. 1628 m. sujungus ankstesnius pastatus, baigtas statyti vienuolynas. Jis buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senosios regulos karmelitų centrų. 1810 m. prie Visų Šventųjų bažnyčios susikūrė viena didžiausių parapijų Vilniuje (1830 m. jai priklausė 12 250 parapijiečių).

1743 m. prie kairės fasado pusės pristatyta vėlyvojo baroko formų varpinė, atspindinti Vilniaus baroko mokyklos tradicijas ir tapusi vienu iš senamiesčio ryškiausiai matomų statinių. XVIII a. pabaigoje perstatyta ir pati bažnyčia. Ji yra trinavė, bazilikinė, su gilia presbiterija ir dviem kupolinėmis koplyčiomis iš šonų. Bažnyčioje yra 18 altorių, papuoštų paveikslais, ryškiai dažytomis skulptūromis ir aukso spalvos puošybiniais elementais.

Po 1831 ir 1863 m. sukilimų vienuolyne įkurdinti uždarytų vienuolynų vienuoliai, pradėjo veikti kunigų kalėjimas. 1886 m. vienuolynas uždarytas, ir tai vėliausiai uždarytas Romos katalikų vienuolynas Vilniuje. 1887 m. jį perėmė vaikų prieglaudų draugija, jame buvo įrengti butai, parduotuvės. Sovietmečiu vienuolyno pastatuose buvo butai, pirmame aukšte veikė bakalėjos parduotuvės, įrengtas LTSR Dailės muziejaus liaudies meno skyrius. Bažnyčioje veikė sandėlis, o 1975–1990 m. Vilniaus dailės muziejaus ekspozicija.

Bažnyčios altoriuose iki jos uždarymo kabojo 11 paveikslų su aptaisais, kurie liudijo apie malones, teikiamas tikintiesiems per šiuos paveikslus. 1991 m. grąžinus bažnyčią tikintiesiems, šventovė buvo atnaujinta ir sugrąžinti kai kurie jai priklausę paveikslai. Bažnyčios kairiajame šoniniame altoriuje gerbiamas karmelitams priklausęs aptaisais puoštas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, o kitoje pusėje, dešiniajame altoriuje, kabo taip pat vertingas XVII a. karmelitiškos ikonografijos paveikslas Dievo Motinos, Skaistyklos Sielų Gelbėtojos, atvaizdas.

Dievo Motina, Skaistyklos Sielų Gelbėtoja ir karmelitų pamaldumas Marijai. Karmelitai Švč. Mergelę Mariją laikė tobulo maldos gyvenimo pavyzdžiu, rodančiu kelią pas Dievą. Lietuvoje karmelitai ypač skleidė maldos už mirusiuosius praktiką, susietą su pamaldumu Dievo Motinai. To meto religinėje vaizduotėje svarbią vietą užėmė skaistykla, kurioje mirusieji prieš amžinąjį gyvenimą apvalomi nuo ydų ir trūkumų. Dievo Motina laikoma svarbiausia sielos sutaikymo su Dievu palydove ir tarpininke.

Rūdninkų g. 20/1, Vilnius
Bažnyčia atidaryta:
I – 15 – 19.30
II – V – 11.00 – 19.30
VI – 8.00 – 18.00
VII – 8.00 – 17.00
Šv. Mišios (lietuvių k.):
I – V – 18.30
VI – 10.00
VII – 9.00, 12.00, 15.00 (vaikams)
Šv. Mišios (lenkų k.):
I – V – 17.30
VI – 9.00
VII – 10.30
+370 6 700 1405
Šv. Mikalojaus bažnyčia

Sopulingoji Dievo Motina

Bažnyčia patenka į Pranciškonų kelias Vilniuje maršrutą

Tai pati seniausia Vilniaus bažnyčia, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1320 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pakvietė krikščioniškosios Europos amatininkus ir pirklius atvykti į Vilnių. 1323 m. laiške pranciškonams jis rašė, kad Vilniuje jiems pastatyta bažnyčia. Tai, kad bažnyčia buvo susijusi su pirklių atvykimu į miestą, liudija jai suteiktas Vidurio Europos regiono tradicinis šv. vyskupo Mikalojaus Miriečio – keliautojų, pirklių, amatininkų, belaisvių, vaikų globėjo – titulas.

Bažnyčia buvo išmūryta 1382–1387 m. LDK vietininko Vilniuje J. Jaunio (Janulio) rūpesčiu ir lėšomis. Šį statybos laiką patvirtina archajiškos architektūrinės ankstyvosios gotikos bažnyčios formos. Bažnyčia rekonstruota ir atnaujinta kelis kartus, todėl interjere (skliautuose, altoriuose) ryškios XVI a. pradžios vėlyvosios gotikos ir XVIII a. vidurio vėlyvojo baroko formos.

Bažnyčią į tris navas dalija grakštūs stulpai, besiremiantys į žvaigždinius skliautus.  Didžiajame altoriuje – Nukryžiuotasis. Kairiajame altoriuje gerbiamas šv. Mikalojaus paveikslas. Dešiniajame altoriuje – išskaptuotas iš medžio, dažytas ir paauksuotomis plokštėmis uždengtas Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas.

1901–1939 m. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo vienintelė Vilniaus bažnyčia, kurioje vyko lietuviškos pamaldos, todėl ji tapo žinoma kaip lietuvių kultūros židinys. 1930 m. Vilniaus lietuvių pastangomis bažnyčioje pastatytas paminklas Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukakčiai paminėti. Pokario metais, uždarius Vilniaus arkikatedrą baziliką, bažnyčia atliko prokatedros funkciją, o 1959 m. šalia bažnyčios pastatyta skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurta Vilniaus globėjo šv. Kristoforo skulptūra. Tai buvo rezistencijos aktas, nes miesto herbą, kuriame vaizduojamas šis šventasis, sovietų režimas buvo uždraudęs.

Šv. Mikalojaus g. 4
Bažnyčia atidaryta:
I – VI – 13.00 – 18.30
VII – 7.30 – 15.00
Šv. Mišios (lietuvių k.):
II – V – 8.00, 18.00
VI – 9.00
VII – 8.00, 10.00, 14.00
Tel. +370 5 262 3069
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir pranciškonų konventualų vienuolynas

Baltoji Madona (Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo statula)

Bažnyčia taip pat patenka į Pranciškonų kelias Vilniuje maršrutą

Archeologiniais tyrimais nustatyta, kad vieta Trakų gatvėje, kur stovi pranciškonų konventualų bažnyčia, yra viena ankstyviausių katalikiškų Vilniaus vietų. Tai atskleidžia radiniai, bylojantys apie krikščionišką palaikų laidojimą dar prieš pastatant pirmąją mūrinę bažnyčią XIII a. pabaigoje. Kaip ir dauguma kunigaikščio Vytauto bei karaliaus Jogailos statytų šventovių, ši pranciškonų bažnyčia konsekruota Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų titulu. Jos vardas rašytas ir su priedėliu „in Arena“, t. y. Smiltynėje, kadangi taip vadinta ši miesto vieta.

1390 m. kryžiuočiai puolė Vilniaus pilis kartu sudegindami ir pranciškonų statinius. 1421 m. buvo pastatyta nauja bažnyčia ir panašiu metu – vienuolynas. Vertingų ankstesnių nei XVIII a. architektūros fragmentų kiek daugiau išliko bažnyčioje nei vienuolyno pastate. XIX a. po sukilimų vienuolynas ir bažnyčia buvo uždaryti, atimta turtinga biblioteka. Sovietmečiu bažnyčioje buvo įkurtas archyvas. 1998 m. bažnyčia sugrąžinta pranciškonams konventualams.

Prie įėjimo į bažnyčios ir vienuolyno teritoriją prie tvoros stovi barokinė Suzinų šeimos koplyčia, pastatyta kazokų nužudytiems vilniečiams.

Baltoji Madona, arba Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo statula, mieste malonėmis garsėjo nuo XVIII a. Tada ji stovėjo vienuolyno salėje, kur buvo priimami lankytojai. Marija vaizduojama besilaukianti, kaip aprašyta Apreiškime Jonui. Greičiausiai tai ir lėmė, kad Baltoji Madona gerbiama kaip šeimos sergėtoja, nedarnių šeimų taikytoja ir šeimų, negalinčių susilaukti vaikų, užtarėja bei negimusių kūdikių globėja. 1864 m. carui uždarius vienuolyną, Marijos statula buvo paslėpta užtinkuojant ją nišoje. 1935 m. pranciškonai statulą pernešė į Šv. Lauryno koplyčią. Sovietmečiu statula vėl buvo užtinkuota koplyčios nišoje ir niekas neįtarė, kas paslėpta valstybės archyvo sandėlio sienoje. Bažnyčią sugrąžinus pranciškonams, statula buvo atidengta.

Pranciškonų g. 1, Vilnius
Bažnyčia atidaryta:
I – VII – 10.00 – 20.00
Šv. Mišios (lietuvių k.):
I – V – 17.30
VI, VII – 10.00
Šv. Mišios (lenkų k.):
I – V – 19.00
VII – 11.30, 13.00
+370 626 14 242
Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas

Lukiškių Dievo Motina

Bažnyčia taip pat patenka į Dominikonų kelio Vilniuje ir Šv. Jokūbo kelio maršrutus

Medinė Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas Lukiškių priemiestyje pastatyti 1642 m. Vienuolių pareiga buvo nemokamai laidoti vargšus ir teikti jiems bažnytines paslaugas. Iki tol čia būta miesto kapinių, kuriose buvo laidojami beturčiai. Per karus su Maskvos kariuomene medinė bažnyčia sudegė, o XVIII a. buvo atstatyta mūrinė, kuri ne daug pakitusi išliko iki šių laikų. Sovietmečiu bažnyčioje įrengtas vaisių ir daržovių, vėliau – Operos ir baleto teatro sandėlis.

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas dominikonų bažnyčioje stebuklais garsėjo nuo XVII a. pabaigos. Šią ikoną iš „Maskvos karų“ atsivežė LDK artilerijos generolas, Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas Gosievskis. Jo sūnus atvaizdą atidavė Seinų dominikonams, o šie dovanojo Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui. Netrukus pradėti liudyti per Lukiškių Dievo Motinos atvaizdą patirti stebuklai, 1737 m. aprašyti stebuklų knygoje „Mistinis fontanas“.

Sovietmečiu manyta, kad stebuklingoji ikona yra pradingusi, tačiau paaiškėjo, kad ji saugoma kitoje upės pusėje esančioje Šv. Rapolo bažnyčioje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ikona sugrąžinta į Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, o pati bažnyčia sugrąžinta dominikonams. Čia įsteigtas Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos dominikonų generalinio vikariato centras. 2015 m. pirmą kartą suskambėjo atkurtasis bažnyčios karilionas – unikalus 61 varpo instrumentas. Šis karilionas yra didžiausias Baltijos šalyse.

Lukiškių a. 10, Vilnius
Bažnyčia atidaryta:
I – VII – 10.30 – 19.00
Karilionų skambėjimą galima išgirsti kasdien:
12.57 – mini koncertas
18.00 – varpų skambėjimas prieš šv. Mišias
19.30 – mini koncertas
Šv. Mišios (lietuvių k.):
I – VI – 12.00, 18.00
VII – 9.00, 11.00, 18.00
+370 5 212 46 11
Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono evangelisto ir apaštalo bažnyčia

Švč. Mergelė Marija Snieginė

Rašytiniai šaltiniai mini, kad LDK didikas Albertas Goštautas XIV a. į Vilnių pasikvietė 14 pranciškonų, kurie, didikui išvykus, vilniečių buvo nukirsdinti arba nukryžiuoti. Ant kankinių kapo A. Goštautas pastatė kryžių, kurio nepalietė ir didysis miesto gaisras, o kankinių užtarimu buvo patiriama malonių. 1543 m. kryžiaus vietoje buvo pastatyta Šv. Kryžiaus koplyčia. 1635 m. vyskupas Abraomas Vaina pakvietė į Vilnių vienuolius bonifratrus (lot. boni fratres – gerieji broliai) ir patikėjo jiems slaugyti senus ligotus kunigus ir vargšus pasauliečius. Broliai rūpinosi ir psichinę negalią turinčiais žmonėmis, o tai anuo metu buvo neįprasta. Įsikūrę Vilniuje, bonifratrai šalia Šv. Kryžiaus koplyčios pastatė vienuolyną ir bažnyčią.

Dabartinė bažnyčios puošyba sukurta XVIII a. po Vilnių nusiaubusio gaisro. Šv. Kryžiaus bažnyčios išorė gana kukli, puošnūs tik jos kvadratinių bokštelių viršūnes užbaigiantys ažūriniai kryžiai. Bažnyčios vidus turtingesnis, tačiau kiek neįprastas Vilniaus miesto vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčioms. Svarbu paminėti jos rūsyje tekantį šaltinėlį, kuris, sakoma, ištryško tada, kai buvo nukirsdinti vienuoliai pranciškonai. Žmonės tiki, kad šis vanduo gydo akių ligas.

Vienuolius bonifratrus iš Vilniaus išvarius, 1843 m. Šv. Kryžiaus bažnyčia buvo uždaryta. Tarpukariu broliai vėl sugrįžo ir įkūrė senelių prieglaudą ir valgyklą vargšams. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo vėl uždaryta. Čia buvo komplektuojamos knygos bibliotekoms papildyti. Vienuolyno patalpose gyveno žmonės, kita pastato dalis priklausė Vilniaus kraštotyros muziejui. 1976 m. bažnyčia buvo kruopščiai restauruota ir pritaikyta vargonų muzikos koncertų salei. Nuo 1995 m. pastatai buvo perduoti Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų kongregacijai, vienuolynas rekonstruotas. Prie bažnyčios veikia seserų koordinuojamas socialinis centras „Šv. Kryžiaus namai“, kuriame rūpinamasi sunkumus patiriančiais žmonėmis.

Dievo Motinos Ligonių Sveikatos, arba Švč. Mergelė Marijos Snieginės, paveikslas mena brolių bonifratrų laikus. Tiksli paveikslo atsiradimo istorija nėra žinoma, tačiau apie jį jau rašoma XVIII a. viduryje bažnyčios inventorizacijos dokumentuose. Apie malones, teikiamas per paveikslą, liudija apkaustai bei votai – padėkos ženklai. Dievo Motinos Ligonių sveikatos užtarimo ir pagalbos ypač prašo ligoniai ir regėjimo problemų turintys žmonės. Bažnyčios fasadą puošia šio paveikslo kopija.

S. Daukanto a. 1, Vilnius
Bažnyčia atidaryta:
I – VII – 15.00 – 18.30
Šv. Mišios (lietuvių k.):
I – VI – 17.15
VII – 9.30, 20.30
Šv. Mišios (lotynų k.):
VII – 12.30
+370 5 261 6087
Šv. Jonų bažnyčia

Loreto Marija ir Švč. Mergelės Marijos Paguoda

Bažnyčia patenka į Gailestingumo kelio ir Jėzuitų kelio Vilniuje maršrutus

Bažnyčios statyba siejama su Lietuvos krikštu – bažnyčią 1386 m. prie turgaus aikštės pradėjo statyti Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. 1571 m. karalius Žygimantas Augustas parapinę bažnyčią perdavė jėzuitams. Jie šalia bažnyčios įsteigė Vilniaus jėzuitų kolegiją (dabar Vilniaus universitetas). Istorinės aplinkybės lėmė, kad bažnyčios paskirtis ne kartą keitėsi, tačiau ją visada supo akademinė bendruomenė, ji tapo svarbiausio ir seniausio Vidurio ir Rytų Europoje Vilniaus universiteto ansamblio dalimi.

1737 m. gotikinė bažnyčia buvo perstatyta, įgavo vėlyvojo baroko formas ir vieną gražiausių Europoje bažnyčių fasadų (architektas Kristupas Galubicas). 1826 m. pristatyta pietinė dalis, 1902 m. sukurti vitražai. 1948 m. bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu, vėliau čia įkurtas Mokslo muziejus. Jėzuitai rūpinosi bažnyčia 1570–1800 m., joje tarnauja ir dabar nuo atšventinimo 1991 m. spalio 11 d.
Bažnyčios pilioriai glaudžia dvylika šv. Jonų ir kitų šventųjų, atstovaujančių visuotinei Bažnyčiai, statulų – tai šventųjų ir kankinių Jonų panteonas, lėmęs ir bažnyčios titulą. Seniau buvusių altorių vietos pažymėtos reikšmingų asmenybių paminklais. Centriniame altoriuje dominuoja puošnus tabernakulis, Nukryžiuotasis, Jėzaus krikšto ir šventųjų skulptūros, taip pat šventovės globėjų paveikslai, jėzuitų šventųjų atvaizdai.

Dešinėje navoje prie altoriaus 2016 m. įrengta prieš Antrąjį pasaulinį karą čia dirbusio kunigo Alfonso Lipniūno vardu pavadinta koplyčia yra skirta Vilniaus universiteto bendruomenės sielovadai. Kartu tai modernus prisilietimas prie ištaikingos barokinės bažnyčios erdvės.

Pro altoriaus arką matoma tradicinė Loreto Marijos statulėlė, atvežta iš Italijos 1647 m. Netrukus ji pradėjo garsėti stebuklais ir tapo žinoma Europoje. Egzaminų metu prie jos melsdavosi studentai. Po Antrojo pasaulinio karo statulėlė perduota į Vilniaus dailės muziejų, vėliau restauruota ir perduota Katedrai (ją galima pamatyti Valavičių koplyčioje). Šv. Jonų bažnyčioje gerbiama restauratorių sukurta statulėlės kopija. Tarp šešių bažnyčios koplyčių yra Švč. Mergelės Marijos Paguodos koplyčia (kairinėje navoje pirmoji nuo pagrindinio įėjimo). Jos centre – altorius su XVIII a. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslu, puoštu apkaustais. Antroji koplyčia skirta šv. Onai, dar vadinama Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia, nes jos portalas (puošnus įėjimas į koplyčią) vaizduoja Dievo Motiną debesyse, apsuptą dviejų angelų sargų. Ketvirtoje koplyčioje, kuri vadinama Dievo Kūno (Oginskių) vardu, saugomas Švenčiausiasis Sakramentas ir gerbiamas dar vienas Mergelės Marijos atvaizdas su Kūdikiu rankose.

Šv. Jono g. 12, Vilnius
Šv. Mišios (lietuvių k.)
Rugsėjį–birželį
II – IV 18.00 (koplyčioje)
VII 11.00, 13.00
Birželį–rugpjūtį
VII 11.00
Šv. Jonų bažnyčios varpinė atidaryta
Gegužę ir rugsėjį
I – VII 10.00–19.00
Birželį–liepą
I – VII 11.00–20.00
Spalio–balandžio mėn. varpinė nedirba
Šv. Onos bažnyčia

Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu ir Šv. Ona

Šv. Onos bažnyčia dažnai vadinama gotikos šedevru, liepsnojančios gotikos perlu. Ji statyta apie 1495–1500 m. kaip Šv. Onos brolijos koplyčia prie tada dar medinės Bernardinų bažnyčios. Svarbiausias tai įrodantis dokumentas – 1501 m. popiežiaus Aleksandro VI suteikta atlaidų privilegija Vilniaus Šv. Onos bažnyčiai, skatinusi tikinčiuosius gausiai ją lankyti ir prižiūrėti. Prie bažnyčios taip pat veikė ir vokiečius bei kitų šalių katalikus vienijanti Šv. Martyno brolija.

1747 m. pagal žymaus architekto Jono Kristupo Glaubico projektą buvo įrengti trys mūriniai barokiniai altoriai, išlikę nepakeisti iki šių dienų. Dar du dideli remontai atlikti 1902–1909 m. ir 1969–1971 m. Nors, pasak legendos, Napoleonas Bonapartas taip susižavėjęs bažnyčios grožiu, kad net norėjęs ant delno nusinešti ją į Paryžių, jo kariuomenė bažnyčioje buvo įrengusi amunicijos sandėlį, vėliau laikė belaisvius, todėl bažnyčios vidus buvo smarkiai nuniokotas.

Centriniame altoriuje kabo šventovės titulą nusakantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu ir šv. Onos paveikslas (liaudyje pritaikytas vertinys iš vokiečių kalbos „Šv. Ona, pati trečioji“). Jame pavaizduotos trys kartos: bažnyčios globėja šv. Ona, jos duktė švč. Mergelė Marija ir kūdikėlis Jėzus – Mergelės Marijos Sūnus ir šv. Onos Vaikaitis. Šiam paveikslui rodytą ypatingą pagarbą liudija puošnūs aptaisai, o šv. Onos kulto išplitimą Lietuvoje liudija daugelio vyresniosios kartos moterų turėtas Onos vardas.

Maironio g. 8–1, Vilnius
Bažnyčia atidaryta
Gegužę–rugsėjį
II – VI 10.30 – 18.30
VII 8.00 – 17.00
Spalį–balandį
II – VI 16.30 – 18.30
VII 8.00 – 17.00
Šv. Mišios (lietuvių k.)
II – VI 17.30
VII 9.00, 11.00
Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia

Sopulingoji Dievo Motina

Bažnyčia patenka į Gailestingumo kelio, Pranciškonų kelio Vilniuje maršrutus

Bernardinų vienuoliai su misijomis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atkeliavo XV a. viduryje. Pirmąją medinę bažnyčią pastatė XV a. Vilniuje įsikūrę bernardinai – pranciškonai observantai, siekę gyventi pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio (1182–1226) vienuolinio gyvenimo idealą. Medinė bažnyčia sudegė, o vėliau pastatytos mūrinės bažnyčios didžiąją dalį teko išardyti dėl konstrukcinių klaidų.

1506–1516 m. pastatyta dabartinė bažnyčia, kurioje išliko nugriautos bažnyčios presbiterija – vienuolių choras ir zakristija. Bažnyčia laikyta vienu didžiausių ir puošniausių miesto pastatų. Bernardinų vienuolynas statytas kartu su bažnyčia, čia veikė noviciatas, seminarija, skriptorijus, sukaupta biblioteka. Bernardinai ypač garsėjo pamokslininkais, turėjo savų amatininkų. XIX a. po sukilimų caro valdžia vienuolyną uždarė. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurtas Vilniaus dailės institutas (dabartinė Dailės akademija). Sovietmečiu bažnyčia paversta Dailės instituto sandėliu. Pranciškonai sugrąžintą bažnyčią atšventino 1994 m.

Iki šių dienų yra išlikę ir restauruoti trylika vėlyvojo baroko stiliaus medinių altorių. Šoninėse bažnyčios navose galima grožėtis gotikos stiliaus krištoliniais, kryžminiais ir žvaigždiniais skliautai. Navų sienas puošia gotikinės polichrominės freskos. Tai spalvingos figūrinės kompozicijos Biblijos, šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo ir hagiografinėmis temomis. Ši tapyba sukurta XVI a. ir laikoma unikalia.

Bažnyčioje saugoma seniausia žinoma Lietuvoje XV a. Nukryžiuotojo skulptūra – dabar ji kabo dešinės navos Šv. Florijono (Trijų Karalių) koplyčioje. Bernardinams būdingą pamaldumą kenčiančiam Kristui liudijo ir XVII a. bažnyčios šventoriuje pradėta kurti Kalvarija. Vėliau, Kalvarijai sunykus, Kryžiaus keliai įrengti koplyčioje šalia bažnyčios. Iš šios Kalvarijos išliko tik viena „Kristaus laiptų“ (Scala Sancta) stotis. Joje įrengta Šventųjų laiptų, šv. Elenos atvežtų iš Jeruzalės į Romą, kopija. Į šią koplyčią galima patekti ir meldžiantis kilti „Kristaus laiptais“ per 1874 m. pristatytą neogotikinę varpinę, esančią lauke.

Sopulingosios Dievo Motinos atvaizdas nutapytas 1699 m. gavus teisę į to paties pavadinimo atlaidus. Paveikslą su apkaustais pakabintas Sokalio arba Rusiškosios Dievo Motinos altoriuje, kuris yra kairėje pusėje šalia centrinio altoriaus. Šis atvaizdas yra vienas garsiausių malonėmis pagarsėjusių Marijos atvaizdų, susijusių su Lietuvos ir Lenkijos bernardinais.

Maironio g. 10, Vilnius
Bažnyčia atidaryta
I – II 7.30 – 18.00
III – V 7.30 – 19.00
VI 8.30 – 19.00
VII 8.30 – 18.00
Šv. Mišios (lietuvių k.)
I – II 7.30
III – V 7.30, 18.00
VI 9.00, 18.00
VII 10.30, 13.00, 17.00
Šv. Mišios (anglų k.)
VII 9.00
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Švč. Mergelė Marija Maloningoji

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra Lietuvoje vienas žymiausių baroko statinių, kurio išorės bei vidaus architektūra mažai keitėsi. Tai viena iš nedaugelio Vilniaus bažnyčių, kuri be pertraukos veikė kaip katalikų maldos namai. Nuo 1625 m. šioje vietoje buvo įsikūrę Laterano kanauninkų vienuoliai. Manoma, kad šios bažnyčios vietoje nuo XVI a. pabaigos stovėjo medinės bažnyčios. Joms sudegus, dabartinė mūrinė bažnyčia pradėta statyti 1668 m. birželio 29-ąją, švenčiant šv. Petro ir Povilo dieną ir prašant Mariją įtvirtinti taiką karų išvargintoje Lietuvoje. Šią intenciją liudija užrašas bažnyčios fasade „Regina Pacis funda nos in pace“ („Taikos Karaliene, stiprink mus taikoje“). Retorinis barokui būdingas žodžių žaismas primena ir bažnyčios statybos fundatorių – Vilniaus vaivadą ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vyriausiąjį vadą Mykolą Kazimierą Pacą. Jo palaikai palaidoti bažnyčios rūsyje po slenksčiu.

Dekoruoti bažnyčią 1678 m. atvyko puikūs italų skulptoriai Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli. Būtent stiuko skulptūrinis dekoras šią bažnyčią pavertė Vilniaus vėlyvojo baroko perlu. Puošybos ikonografija išreiškia pagrindines vertybines vienuolijos ir mecenato M. K. Paco nuostatas: Laterano kanauninkų globėjo Šv. Augustino, Šv. Karalienių, Šv. Riterių Kankinų ir Šv. Mergelių Kankinių koplyčios išryškina Bažnyčios mokymo, barokinio galingųjų nusižeminimo, kovos bei kančios už tikėjimą ir skaistybės (iki mirties galingasis M. K. Pacas liko nevedęs) vertybes.

Didžiajame altoriuje – Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“.

Dešiniajame šoniniame altoriuje gerbiamas Penkių Jėzaus žaizdų paveikslas, parūpintas Vilniaus žvejų brolijos. Bažnyčioje taip pat gerbiama medinė Jėzaus Nazariečio skulptūra, pagaminta Romoje pagal Madride saugotą stebuklingą Ecce Homo atvaizdą. Pasak 1804 m. vizitacijos akto, iš dviejų dalių sumontuotos Jėzaus galvos ertmėje įdėtos antspauduotos relikvijos.

Švč. Mergelės Marijos Maloningosios paveikslas (kairiajame šoniniame altoriuje) yra Italijos Faenzos mieste itin gerbto paveikslo kopija. Ją atgabeno žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius. Paveiksle vaizduojama Marija, laužanti Dievo rūstybės strėles. Vilniečiai prie šio paveikslo užtarimo melsdavosi siaučiant epidemijoms. Šalia pastatytas jau vėliau nutapytas paveikslas su Vilniuje siautusio maro scena ir Švč. Mergele Marija Maloningąja.

Antakalnio g. 1/1, Vilnius
Bažnyčia atidaryta:
I – VII – 6.00 – 18.30
Šv. Mišios (lietuvių k.):
I – VI – 7.00, 7.30, 18.00
VII – 7.30, 10.00, 11.30, 18.00
Šv. Mišios (lenkų k.):
I – VI – 8.15 (pagal susitarimą), 17.00
VII – 8.30, 13.00
+370 5 234 0229
Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias

Švč. Mergelė Marija Sopulingoji

Objektas taip pat patenka į Dominikonų kelio Vilniuje, Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio maršrutus

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias, sakralinis architektūrinis ansamblis, yra vienas didžiausių Europos Kryžiaus kelių. Visą kompleksą sudaro Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir 35 stotys. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra pagrindinė Sekminių šventimo vieta Vilniaus arkivyskupijoje.

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias įrengtas dėkojant Dievui už pergalę prieš carinės Rusijos kariuomenę ir pašventintas 1669 m. Šia vieta besirūpinantys Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno dominikonai, remiami didikų ir iškilių dvasininkų, 1772 m. čia pastatė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią ir 20 naujų koplyčių. Iki XX a. ansamblis keitėsi mažai. Daugiau nuostolių padarė tik Napoleono kariuomenė. Labiausiai Vilniaus Kalvarijos nukentėjo sovietmečiu, kai 1962 m. vieną naktį buvo susprogdintos beveik visos stotys. Atstatyti pradėtas Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m.

Kelio ilgis, atstumai tarp stočių žingsniais atitinka Jėzaus laikų Jeruzalės topografiją, todėl Vilniuje esančios Kalvarijos vadinamos „Jeruzalės miestu“. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra kompozicinis ir idėjinis Vilniaus Kalvarijų centras. Aukšta kalva, ant kurios pastatyta bažnyčia, Kalvarijų topografijoje atitinka Golgotos kalną. Didysis altorius, kitaip vadinamas Nukryžiuotojo, yra svarbiausia Kryžiaus kelio stotis, skirta Išganytojo mirčiai ant Kryžiaus paminėti. Altoriuje esančią Nukryžiuotojo figūrą tikintieji laiko stebuklinga. Sopulingosios Dievo Motinos altoriuje po stikliniu gaubtu išstatyta Šv. Kryžiaus relikvija. Bažnyčios sienas ir skliautus puošia įspūdingos XVIII a. pabaigos freskos.

Kairinės navos Švč. Mergelės Marijos altoriuje gerbiamas Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas. Virš Gailestingojo Jėzaus paveikslo yra dominikonų bažnyčioms būdingas XVII a. sukurtas Rožinio Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Kairinėje navoje yra dominikonų laikus menantis šv. Hiacinto (Jackaus) altorius

Kalvarijų g. 327, Vilnius
Bažnyčia atidaroma prieš šv. Mišias
Šv. Mišios (lietuvių k.)
VII 10.30 (vaikams), 12.00, 16.00 (jaunimui)
I – VI 7.00, 19.00
Šv. Mišios (lenkų k.):
I – VI 17.00 (žiemos laiku) 18.00 (vasaros laiku)
VII 9.00, 13.30
Atlaidai
Sekminės
Šv. Kryžiaus relikvijos pagerbimas – kiekvieno mėnesio 14 d.
Kryžiaus kelią einantiems maldininkams atlaidai suteikiami nuo pirmojo gegužės mėnesio sekmadienio iki rugsėjo 14 d.
Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia

Dievo Motina – Lietuvos globėja

Bažnyčia taip pat patenka į Šv. Jono Pauliaus kelio maršrutą

Šv. Jonas Paulius II pasižymėjo ypatingu pamaldumu Dievo Motinai. Savo šūkiu jis pasirinko meilės ir ištikimybės Švč. Mergelei Marijai išpažinimą „Totus tuus“ (visas tavo). Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia, kurios altorių puošia malonėmis garsėjantis Trakų Dievo Motinos – Lietuvos globėjos paveikslas, liudija apie gilų lietuvių pamaldumą Marijai. Tai pirmasis Lietuvoje 1718 m. rugsėjo 4 d. popiežiaus karūnomis vainikuotas Marijos atvaizdas, kuriam suteiktas Ligonių Užtarėjos titulas.

Bažnyčia pastatyta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto iniciatyva 1409 m. ir jai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą titulas. Krikščioniškoje tradicijoje šis įvykis suvokiamas kaip senosios ir naujosios sandoros susitikimas. XV a. bažnyčios vidaus sienos buvo puoštos bizantinio stiliaus tapyba, pirmieji jos fragmentai atidengti 2006 m. Freskose vaizduojamos Senojo ir Naujojo Testamentų scenos. Šioje bažnyčioje nuo seno itin gerbta rožinio malda, todėl prie šiaurės rytų pilioriaus įrengto šoninio Rožinio švč. Mergelės Marijos altoriaus įkomponuotas XVII a. nutapytas paveikslas „Rožinio Dievo Motina su šv. Dominyku ir šv. Kotryna Sieniete“. Bažnyčia niekada nebuvo uždaryta, perduota kitai konfesijai ar naudota ne pagal paskirtį, todėl ji yra unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas, saugantis šešių šimtmečių Bažnyčios ir dailės paveldą.

Didžiojo altoriaus paveiksle vaizduojama bizantiniu stiliumi nutapyta Dievo Motina Hodegetria (iš gr. k. kelrodė). Ant jos kairio kelio sėdi purpurine tunika vilkintis vaikelis Jėzus, kairėje rankoje laikantis knygą, o dešinę tiesiantis link Motinos laikomos tris rožinio slėpinius simbolizuojančios trižiedės rožės. Paveikslas glaudžiai siejamas su kunigaikščio Vytauto atminimu. XVII a. įrašas kitoje paveikslo pusėje skelbia, kad jį Vytautui krikšto proga padovanojęs Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas. Primindamas Vytautą ir jo didingus laikus, šis Marijos atvaizdas stiprino tautą, todėl prie jo melstis keliavo aukščiausieji valstybės valdovai, didikai, žmonių procesijos atvykdavo iš įvairiausių vietų.

Birutės g. 5, Trakai
Bažnyčia atidaryta:
I – VII – 9.00 – 19.00
Šv. Mišios (lietuvių k.):
I – VI – 18.00
VII – 12.00
Šv. Mišios (lenkų k.):
I – VI – 17.00
VII – 12.00
Šv. Mišios (lotynų k.):
Paskutinį mėnesio šeštadienį – 17.00
Akatistas Dievo Motinos garbei giedamas pirmąjį mėnesio sekmadienį – 11.20 (lietuvių k.)