Šv. Mykolo bažnyčia

Arkivyskupo Mečislovo Reinio atkurta lietuviška kunigų seminarija

1941 m. baigęs Biržų gimnaziją K. Vasiliauskas įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1942 m. rudenį seminarijos auklėtiniai persikėlė į Vilnių. Arkivyskupo Mečislovo Reinio pastangomis čia atkurta lietuviška kunigų seminarija. Paskaitos vykdavo Šv. Mykolo bažnyčioje, seminaristai gyveno bendrabutyje prie Aušros Vartų. Seminaristus ugdė rektorius Ladas Tulaba, sociologiją ir pastoracinę teologiją dėstė kun. Alfonsas Lipniūnas. Laiškuose tėvams jaunasis seminaristas rašo, kad meldžiasi Aušros Vartuose, aplanko šv. Kazimiero palaikus, kopia į Gedimino bokštą, dalijasi, kad Vilnius jam labai gražus.

1943 m. pavasarį Vilniaus kunigų seminariją vokiečiai uždarė, rudenį ji vėl buvo atidaryta, seminaristų namai perkelti į Tilto g. 1945 m. sovietai vėl uždarė Vilniaus seminariją, seminaristai grįžo į Kauną. Kunigo šventimus Kazimieras Vasiliauskas gavo 1946 m. birželio 16 d. Vilniaus arkikatedroje, jį ir dar kelis jaunuolius įšventino Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius arkivyskupas Mečislovas Reinys.

Aušros Vartai ir Šv. Teresės bažnyčia

Koplyčia taip pat patenka į Šv. Jono Pauliaus kelio, Gailestingumo kelio ir Marijos gerbimo vietų maršrutus

1948 m. liepos 16 d. Kazimieras Vasiliauskas grįžta į Vilnių ir kurį laiką buvo Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios vikaras lietuviams. Tuo pat metu jis tapo slapta susirenkančių ateitininkų dvasios vadu. Trys jauni, energingi kunigai – Kazimieras Vaičionis, Karolis Garuckas ir Kazimieras Vasiliauskas – dažnai rinkdavosi Aušros Vartų koplyčioje, pasikeisdami sakė pamokslus, svarstė, kaip išsaugoti tikėjimą. Juos ypač domino akademinis jaunimas. 1948 m. Vilniaus universitete buvo įsteigta ir čia pradėjo veikti Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegija. Tai buvo slapta jaunų kunigų ir studentų ateitininkų organizacija, pasirengusi pogrindyje skleisti religinį jaunimo švietimą. Jauni kunigai greitai pateko į čekistų akiratį. Šv. Onos bažnyčioje, Marijos statulos viduje, surastas Aušros Vartų kolegijos įkūrimo ir pasiaukojimo Švč. Ir Nekalčiausiai Marijos Širdžiai aktas. Bandant mėtyti pėdas, Kazimieras Vasiliauskas aukodavo šv. Mišias butuose, vėliau buvo paskirtas į Šv. Kazimiero bažnyčią. O nuo 1948 metų rugpjūčio mėnesio paskiriamas į Dubičius (Varėnos rajonas).

Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. NKGB-MGB vidaus kalėjimas

Jauno kunigo K. Vasiliausko paskyrimas į Dubičius nebuvo įregistruotas, 1948 m. gruodžio 12 d. Kazimieras Vasiliauskas gauna paskyrimą į Rimšę (Zarasų rajonas) dirbti parpijos administratoriumi. Jauno ir energingo kunigo dėka buvo suremontuota bažnyčia, jis subūrė chorą, mokėjo patraukti parapijiečius pamokslais. Pirmoje parapijoje žmonių mylimas kunigas neužsibuvo ne savo noru. Nepraėjus nė metams nuo paskyrimo į Rimšę, 1949 m. spalio 6 d., jis buvo areštuotas. Kunigui inkriminuota, kad „jis yra nusiteikęs prieš tarybų valdžią; kad, būdamas Rimšės klebonu, susitiko su nacionalistinio būrio nariais ir išklausė jų išpažintis, platino tarybų valdžią ir komunistų partiją provokuojančius ir šmeižikiškus pramanus. Prieš išvežamas į MGB vidaus kalėjimą, K. Vasiliauskas paprašė skirti laiko maldai, kunigas meldėsi kaip niekados iki tol, „kad tardomas nepasakytų ko nors ne taip ir ko nors neįveltų į nelaimę“.

Saugumo kalėjime K. Vasiliauskui teko praleisti porą mėnesių. Kunigas pateko ne į pradedančių, o patyrusių čekistų rankas. Tardymai vargino labiau negu mušimas. MGB kalėjimo požemiuose dienos buvo nykūs šešėliai: viskas aplinkui juoda. Po talžymų čekistai detaliai klausinėdavo net ir apie nereikšmingus įvykius. Tardytojai net siūlė pasirašyti protestą prieš popiežių Pijų XII, nes jis nepripažino Lietuvos aneksijos, tačiau net ir kankinamas K. Vasiliauskas atsisakė. Tardytojai išlaikydavo net po 7 valandas, nors surašydavo vos poros puslapių protokolą. Naktimis prašydavo ten pat kalinamo kunigo A. M. Dobrovolskio giedoti Kalėdų vidurnakčio šv. Mišias, atmintinai eilėraščius. 1949 m. lapkričio 29 d. kaltinamoje išvadoje surikiuotos visos „nuodėmės“: sovietų valdžios kritika, antisovietinė agitacija, nelegalus sienos kirtimas, susitikimai su nacionalistinio būrio nariais, jų išpažinčių klausymas ir parama maistu. K. Vasiliauskas nuteistas už akių, kaip ir kiti politiniai kaliniai: 1950 m. vasario 25 d. jam skirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, kurią atlikti turėjo SSSR vidaus reikalų ministerijos GULAG‘o pataisos darbų lageryje Intoje. Į Sibirą taip ištremta buvo trečdalis Lietuvos kunigų, areštuota pusė K. Vasiliausko kurso draugų.

Šv. Rapolo bažnyčia

Kunigas K. Vasiliauskas iš Intos lagerio paleistas 1956 m., tačiau 1957 m. vėl suimtas ir išvežtas į Vorkutos lagerį. 1958 m. paleistas, bet dėl draudimo dirbti ir gyventi Lietuvoje, jis iki 1969 m. Daugpilyje dirbo kroviku, kolūkio buhalteriu ir elektriku. 1969 m. grįžus į Lietuvą, paskirtas Varėnos parapijos klebonu, kur dirbo iki 1975.

1975 liepos 28 d. K. Vasiliauskas atvyko į Vilnių ir pradėjo eiti vikaro – adjutoriaus pareigas Šv. Rapolo bažnyčioje. Bažnyčioje šv. Mišios aukotos lenkų k., todėl kunigui reikėjo mokytis lenkų kalbos ir stipriai pasistengti. Kunigo K. Vasiliausko pamokslai skyrėsi nuo kitų nuoširdumu, cituojamais rašytojais. A. Terlecko į šią bažnyčią atlydėtas Julius Sasnauskas, tikėjęsis, kad buvęs kalinys ir tremtinys pamoksle triuškins sovietų valdžią, o išgirdo kalbantį apie sielos grožį, dorybes ir aukštuosius idealus.

KGB ir toliau sekė kunigą, tai pastebėjo ir seserys eucharistietės, su kuriomis kunigas palaikė ryšį ir kurios slaugė jį po dviejų akmenligės operacijų. Nepaisant sekimų, kunigas įsitraukė į tikinčiųjų teisių gynimo judėjimą, bendradarbiavo su pogrindinės spaudos platintojais, pats spausdino.

Šv. Rapolo bažnyčios palėpėje buvo jam įrengtas butas, kurio durys beveik niekada neužsidarydavo. Šiame bute lankėsi daug įvairių žmonių, tarp jų politinio kalinio ir disidento Sergejaus Kovaliovo žmona, Nobelio taikos premijos laureatas disidentas Andrejus Sacharovas ir kt.

Sykį čia nutiko vienas įvykis. Kunigo bute esantis balkonas buvo prie pat didelio medžio, į kurį galima nesunkiai įsilipti. Kartą naktį išgirdo, kad už lango kažkas krebžda. Atidaręs langą, pamatė medyje įsikorusį žmogų, nekvietė jam policijos, bet įsileido jį į namus, davė arbatos, šiltų rūbų ir kalbėjosi su juo iki ryto, pažadėjo surasti darbą.

Mažyčiame K. Vasiliausko bute Šv. Rapolo bažnyčios palėpėje 1988 spalio 23 d. rytą susirinko ir iš čia aukoti šv. Mišių prie Arkikatedros, kuri išvakarėse buvo grąžinta tikintiesiems, durų ėjo arkivyskupas J. Steponavičius, kardinolas Sladkevičius ir kiti vyskupai.

Šalia Šv. Rapolo bažnyčios įrengtas monsinjorui Vasiliauskui skirtas skveras, kurio viduryje stovi lauko akmuo su bronziniais žolynais, kurie vaizduoti įvairiuose bažnytiniuose induose. Žolynų ant akmens – dešimt, tai simbolizuoja 10 Dievo įsakymų.

Vilniaus arkikatedra bazilika

Kazimierui Vasiliauskui buvo lemta tapti vienu svarbiausių atkurtos valstybės įvykių dalyviu. 1988 m. lapkričio 28 d. arkivyskupas J. Steponavičius paskyrė K. Vasiliauską komisijos grąžinamai Katedrai priimti nariu. 1989 m. kun. K. Vasiliauskas gavo Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vyskupo J. Steponavičiaus raštą, kad jis atleidžiamas iš Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios vikaro – adjutoriaus pareigų ir skiriamas Vilniaus arkikatedros klebonu. Paskutiniai darbai Katedroje buvo baigti 1989 m. vasario 5 d. 4 val. ryto. Nors ne visos grindys navose buvo sudėtos, kai kurios koplyčios uždarytos, trūko liturginių rūbų ir indų, bet dalyvių veidai švietė džiaugsmu ir tikėjimu. Likus keturioms dienoms iki Arkikatedros atšventinimo  iškilmių, 1989 m. vasario 1 d., popiežius Jonas Paulius II K. Vasiliauskui suteikė monsinjoro garbės vardą.

K. Vasiliauskas tapo Šv. Kazimiero palaikų, nuo 1953 m. gulėjusių Vilniaus Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje, grįžimo į Arkikatedrą liudininku. Sugrįžimo šventė organizuota labai iškilminga, tam per mėnesį net buvo pagaminta karieta, tačiau žirgus vežęs automobilis sulūžo ir 600 kg sveriantį sarkofagą nešė Vilniaus kunigų seminarijos auklėtiniai.

Uždarius Arkikatedrą vyko šv. Kazimiero palaikų patikrinimas, čia dalyvavo ir  bažnyčios hierarchai, ir patarnaujantys paaugliai. K. Vasiliauskui buvo perduotas sarkofago raktas. Lietuvos globėjas šv. Kazimieras ištikimai lydėjo K. Vasiliauską visą jo gyvenimą. Atgavus Katedrą, kiekvienais metais per šv. Kazimierą jis naktimis gulėdavo kryžiumi priešais šventojo palaikus.

K. Vasiliauskas norėjo naujoje Lietuvoje matyti tai, kas geriausia buvo prieškario valstybėje. Jis prisidėjo ir prie ateitininkų organizacijos atkūrimo.

Būdamas Arkikatedros klebonu, pakvietė jam talkinti kunigą marijoną Vaclovą Aliulį. Jam skyrė transliuojamas per radiją sumas su pamokslu, pats paliko aukoti kuklias šv. Mišias su vaikais.

Monsinjoras buvo kuklus ir nereiklus, prisitaikydavo prie įvykių, aplinkos, žmonių, nevengė Dievo ieškančių žmonių. Daug kas pastebėdavo jo begalinį norą padėti kitam. Monsinjoras buvo vaikščiojanti meilė, kaip yra sakęs poetas Justinas Marcinkevičius. Kunigas mėgo kartoti šv. Pranciškaus žodžius: „Meilė šiandien nemylima“. Todėl šventovėje, kurioje buvo įšventintas į kunigus, K. Vasiliauskas nuoširdžiai ir atsidavęs vykdė vyskupo M. Reinio priesakus: padėti kiekvienam, kuris ateina su rūpesčiais, skausmais, nelaimėmis, dvasios žaizdomis.

Išganytojo bažnyčia. Šv. Jono brolių vienuolynas

1993 m. atkūrus Vilniaus kunigų seminariją, Kazimieras Vasiliauskas buvo paskirtas jos rektoriumi. Jauniems žmonėms seminarijos rektorius buvo puikus pavyzdys – perėjęs lagerius, garbingas žmogus, mylintis kunigas.

Oficialiai Vilniaus kunigų seminarija atkurta 1993 m. liepos 16 d. Paskirtos patalpos buvo Antakalnyje, buvusiame trinitorių vienuolyne. Šiuo metu čia gyvena ir dirba šv. Jono brolių bendruomenė. 1998 m. rugsėjo 14 d. inauguruojamas naujasis Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos pastatas Kalvarijų g. 325.

Kasdienį seminarijos gyvenimą pirmaisiais metais tvarkė studijų prefektas kunigas Andrius Narbekovas. Planuojant pirmo kurso paskaitas, remtasi kitų seminarijų mokymo programomis, buvo pakviesti tokie dėstytojai kaip Jonas Jūraitis, Šventojo Rašto vertėjas prelatas Antanas Rubšys ir kt.

Prasidėjus mokslo metams sovietų kariai vis dar buvo užėmę seminarijai skirtas patalpas, todėl rugsėjį surinktas pirmas klierikų kursas drauge su kun. A. Narbekovu išvyko į Birštoną, kur parapijos namuose prasidėjo seminarijos veikla. Netrukus sugrįžę į Vilnių klierikai po paskaitų raitydavosi rankoves ir eidavo kuopti apleisto trijų šimtmečių senumo trinitorių vienuolyno ansamblio.

K. Vasiliauskas dėstė Bažnyčios istoriją. Pasakydavo kalbą per šventes, vesdavo klierikų rekolekcijas. Monsinjoras rektoriaus pareigas ėjo porą metų iki 1995 m.

Monsinjoro butas Vilniuje

Vieno kambario butą sostinės Pylimo gatvėje monsinjoras nusipirko už 6 tūkstančius rublių, kuriuos gavo kaip kompensaciją už lageryje praleistus metus.

Didžiausia vertybė bute buvo knygos, tarp kurių gyveno, kurias skaitė ir brangino. Monsinjoras buvo sukaupęs lietuvių, rusų ir kitų pasaulio rašytojų klasiką, ypač mėgo poeziją.

Arkikatedros klebono butas neturėjo prabangos: paprastas rašomasis stalas, jeronimo vazonėlis, šv. Kazimiero, šv. Sebastijono ir kun. J. T. Vaižganto portretai, sofa. Televizorių su nuotolinio valdymo pulteliu ir vaizdo grotuvą įsigijo 1995 m. gavęs Santarvės premiją.

K. Vasiliausko kuklumą pastebėdavo visi.

Vilniaus Pylimo gatvės 6 namo 7 butas kurį laiką buvo demokratiškiausia vieta Lietuvoje. Čia nelaimingas meiles ašaromis laistė merginos, paramos ieškojo išėjusieji iš kalėjimų ir iš valdžios pasitraukę žmonės. Monsinjoras visą gyvenimą išlaikė jautrumą, gebėjimą įsiklausyti į kiekvieną, patarti, gal net rasti išeitį.

Šiame bute dažnai lankėsi daug žymių Lietuvos žmonių: Laimonas Noreika, Algirdas Brazauskas, Virginija Kochanskytė, Rita Preikštaitė, Justinas Marcinkevičius, Vytenis Andriukaitis ir kt.

Ramunė Sakalauskaitė prisimena monsinjoro vis kepamus blynus. Gražiai kunigas sutarė ir su kaimynais, ypač Olimpinio komiteto nariu Povilu Karobliu ir jo žmona.

Monsinjorui mirus butas atiteko jo brolio Juozo šeimai, vėliau buvo parduotas.

Šv. Mikalojaus bažnyčia

Atšventęs kunigystės 50-metį 1996 metais, K. Vasiliauskas prabilo apie savo gyvenimo saulėlydį.

Jausdamas nuovargį, išsekimą, suprasdamas darbų apimtis, 1994 birželio 5 d. nusiuntė laišką Vilniaus arkivyskupui  metropolitui A. J. Bačkiui, kuriame prašė jį atleisti iš Vilniaus kunigų seminarijos rektoriaus ir Vilniaus arkikatedros klebono pareigų. Prašymas dėl rektoriaus pareigų buvo patenkintas 1995 m. rugpjūčio 25 d., o iš Vilniaus arkikatedros bazilikos klebono pareigų buvo atleistas 1997 m. balandžio 3 d.

Atsisakius atsakingų Arkikatedros klebono pareigų, lyg akmuo nuo širdies nuriedėjo. Kunigas džiaugėsi, kad galės „apmąstyti svarbias gyvenimo būties problemas“.

Norėdamas būti naudingas, pasiprašė emeritu į seniausią Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią.

Šioje bažnyčioje spaudos draudimo metais buvo slepiamos knygos, sovietų  valdžios laikais čia veikė rezistencijos centras, čia meldėsi 1987 rugpjūčio 23 d. mitingo prieš Molotovo ir Ribentropo paktą dalyviai.

Į Šv. Mikalojaus bažnyčią ateidavo kiekvieną rytą 7 val. Ir čia buvo mylimas tikinčiųjų, čia darė pačius įvairiausius darbus, pavyzdžiui, kovojo, kad prie seniausios Vilniaus bažnyčios nebūtų statomos šiukšlinės.

Čia monsinjoras dirbo jau sirgdamas kepenų vėžiu iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos.

Antakalnio kapinės

1996 m. minėdamas kunigystės 50-metį monsinjoras sakė: „Pagrindinis mano rūpestis – gražiai numirti. Mačiau daug mirštančių žmonių ir supratau, kad lengviau gražiai gyventi nei gražiai numirti. Norėčiau numirti visus mylėdamas ir visų mylimas.“

Monsinjoras nenorėjo pretenduoti į amžino poilsio vietą Arkikatedros požemiuose. Net yra sakęs, kad jokiu būdu nekištų jo į rūsį. „Ten joks žmogus neužeitų, paukštis neužskristų. Norėčiau Antakalnio menininkų kalnelyje, greta mano palaidotų bičiulių. Ir paminklų jokio nenoriu. Tik paprasto lauko akmens.“

2001 m. jau sunkiai sirgdamas spėjo dar daug gerų darbų nuveikti, pavyzdžiui, Vabalininko Balio Sruogos gimnazijai padovanojo tūkstantį savo knygų. Kaip pats sakė, „Gyvenime aš niekada nebuvau turtingas, net mašinos nenusipirkau. Mano turtas – draugai ir knygos. Artėjant gyvenimo saulėlydžiui, noriu knygomis pasidalinti su vaikais, nes knygos – tai šviesa.“

Gyvendamas paskutines dienas, jis liko kuklus, neišdidus ir paprastas. Užsukęs į Šv. Mikalojaus bažnyčią, žinojo, kad tai paskutinis kartas, atminimui užrašė ir padovanojo knygą, atliko viso gyvenimo suvestinę. „Daugiau negrįšiu, – atsisveikindamas apkabino tuometinį bažnyčios kleboną E. Paulionį. – Susitiksim amžinybėj, dangiškojo tėvo namuose.“

2001 spalio 14 d. monsinjoras mirė. Mirė sekmadienį, eidamas 80 – uosius metus.

Velionio palaikai buvo pašarvoti Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje, laidotuvių pamaldoms vadovavo kardinolas A. J. Bačkis. Žmonių susirinko minios, procesija, atvykusi į Antaklanio kapines, pamatė iš rudeninių lapų sudėliotą milžinišką žodį „Sudie“. Tokį atsisveikinimą sugalvojo kunigas G. Petronis.

Pinigų paminklui parūpino premjeras A. Brazauskas, dirbo skulptorius A. Sakalauskas. Ant paminklinio akmens iškalti jo mylimo poeto J. Baltrušaičio žodžiai: „Yra šviesos ir tamsoje“.