Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia prie dominikonų vienuolynas

Bažnyčia patenka į Marijos gerbimo vietų, Dominikonų Vilniuje maršrutus

Medinė Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas Lukiškių priemiestyje buvo pastatyti 1642 m. Vienuolių pareiga buvo nemokamai laidoti vargšus ir teikti jiems bažnytines paslaugas. Iki tol čia būta miesto kapinių, kuriose buvo laidojami beturčiai. Per karus su Maskvos kariuomene medinė bažnyčia sudegė, o XVIII a. buvo atstatyta mūrinė, kuri ne daug pakitusi išliko iki šių laikų. Sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengtas vaisių ir daržovių, vėliau Operos ir baleto teatro sandėlis. Buvusiame vienuolyne iki 2004 m. veikė ligoninė.

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas dominikonų bažnyčioje stebuklais garsėjo nuo XVII a. pabaigos. Šią ikoną iš karų su Rusija parvežė LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis. Atsidūrusi pas Lukiškių dominikonus ikona pradėjo garsėti malonėmis. Stebuklai aprašyti 1737 m. išleistoje knygoje „Mistinis fontanas“.

Sovietmečiu manyta, kad stebuklingoji ikona yra pradingusi, tačiau paaiškėjo, kad ji saugoma kitoje upės pusėje esančioje Šv. Rapolo bažnyčioje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ikona sugrąžinta į Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, o pati bažnyčia sugrąžinta dominikonams. Čia įsteigtas Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos dominikonų generalinio vikariato centras. 2015 m. pirmą kartą suskambėjo atkurtasis bažnyčios karilionas – unikalus 61 varpo instrumentas. Šis karilionas yra didžiausias Baltijos šalyse.

Vilniaus šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika 

Bažnyčia patenka į Gailestingumo kelio, Šv. Jono Pauliaus II kelio, Marijos gerbimo vietų, Katedra.Varpinė.Lobynas, šv. Jokūbo kelio maršrutus

Istorinę kelionę Lietuvoje šv. Jonas Paulius II pradėjo malda Vilniaus arkikatedroje bazilikoje primindamas, kad šioje šventovėje plaka lietuvių tautos širdis. Vilniaus arkikatedra yra viena seniausių Lietuvos bažnyčių. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose ji paminėta 1387-aisiais, Lietuvos krikšto metais. Šv. Vladislovo (Vengrijos karaliaus ir globėjo) titulas katedrai suteiktas pagal to meto Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jogailos krikšto vardą. Centriniame altoriuje esantis paveikslas, nutapytas žymaus lietuvių dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus, vaizduoja kito Vilniaus katedros globėjo Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo mirtį. Pasakojama, kad jis kritikavo Lenkijos karaliaus Boleslovo II nederamą žiaurumą bei amoralų elgesį ir galiausiai atskyrė Boleslovą II nuo Bažnyčios. Karalius vyskupą nužudė per šv. Mišias.

Per daugiau nei 600 metų ne kartą perstatyta Katedra dabartinę neoklasicistinio stiliaus išvaizdą įgavo XIX a. pradžioje (architektas Laurynas Gucevičius). Sovietiniu laikotarpiu (1949–1988) Arkikatedra buvo uždaryta, joje ilgą laiką veikė Vilniaus paveikslų galerija. Tik 1988 m. ji grąžinta tikintiesiems ir iškilmingai atšventinta, į ją taip pat sugrąžintos šv. Kazimiero – Lietuvos ir jaunimo globėjo relikvijos, gerbiamos puošnioje Šv. Kazimiero koplyčioje, kuri yra vienas iš vertingiausių baroko paminklų Lietuvoje. Katedra pastatyta XVII a. I pusėje, gausiai papuošta marmuru, stiuko lipdiniais, freskomis. Dešinėje navoje esančioje Goštautų koplyčioje gerbiamas Šv. Mykolo Dievo Motinos, arba Sapiegų Madonos, paveikslas, dėl daugybės tikinčiųjų patiriamų malonių 1750 m. karūnuotas popiežiaus palaimintomis karūnomis. Katedroje buvo įrengta 11 koplyčių, o šiandien melstis pritaikytos šešios. Be anksčiau minėtų dešinėje navoje įrengtų šv. Kazimiero ir Goštautų koplyčių piligrimai gali melstis Švč. Sakramento ir Tremtinių koplyčiose, o kairinėje navoje – Šv. Vladislovo ir Valavičių koplyčiose.

Arkikatedros požemiuose buvo laidojami Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelnę didikai, valdovai, vyskupai ir kapitulos nariai. Karališkajame mauzoliejuje palaidotas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, karalienės Barbora Radvilaitė ir Elžbieta Habsburgaitė, valdovo Vladislovo IV Vazos širdis. 1985 m. atrastas arkikatedros lobynas. Tai Lietuvos auksakalystės šedevrai, kurie 1939 m. rudenį, prasidėjus karui, paskubomis paslėpti nišoje tarp Goštautų ir dabartinės Tremtinių koplyčios. Šiandien arkikatedros lobynas eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje.

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia ir Šv. Teresės bažnyčia

Objektas taip pat patenka į Šv. Jono Pauliaus II kelio, Gailestingumo kelio, Marijos gerbimo vietų maršrutus

Vizito Lietuvoje metu šv. Jonas Paulius II Aušros Vartų koplyčioje kalbėjo rožinio maldą. Vienoje kalboje jis prisiminė, kad tą akimirką, kai buvo išrinktas į Apaštalo Petro sostą, nuskubėjo melstis į Gailestingumo Motinos koplyčią Vatikano Bazilikos požemyje. Aušros Vartų koplyčia yra viena seniausių ir svarbiausių piligrimystės vietų Lietuvoje. XVIII a. pabaigoje lietuviams ir lenkams ji tapo kovos už laisvę ir valstybingumą simboliu. Vilniečiai Aušros Vartų Mariją gerbė kaip miesto globėją. Šv. Jonas Paulius II kalbėjo, kad „šie Vartai tapo ypatinga susitikimų su Kristaus ir Bažnyčios Motina, viso krašto tikinčiųjų vienybės vieta. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių krikščionys susiburia, kad Mergelės Marijos akivaizdoje kaip broliai ir seserys pasidalytų tuo pačiu tikėjimu, viena viltimi ir tikrąja meile.“

Gotikinio stiliaus Aušros vartai yra vieninteliai išlikę XVI a. statytos Vilniaus gynybinės sienos vartai. Gailestingumo Motinos paveikslas iš pradžių buvo įtaisytas lauke ant vartų šalia išorinėje pusėje kabėjusio „Pasaulio Išganytojo“ atvaizdo. XVII a. į Vilnių atvykę basieji karmelitai gynybiniame vartų bokšte pastatė koplyčią ir į ją perkėlė žmonių gerbiamą paveikslą. Iš pradžių į koplyčią buvo galima patekti tik iš vienuolyno sodo, o pasauliečiai meldėsi lauke. Galerija maldininkams buvo pastatyta XVIII a. pabaigoje, o XIX a. viduryje įėjimas į koplyčią tapo atviras visiems tikintiesiems. Aušros Vartų koplyčia tapo vienu didžiausių Vilniaus karmelitų palikimu.

Marijos paveikslas nutapytas XVII a. pradžioje ant ąžuolinių lentų skydo pagal Nyderlandų dailininko Martino de Voso pavyzdį. Tai vienas iš nedaugelio Marijos paveikslų be Kūdikio. Jame galima įžvelgti ir angelo žinios klausančią Mergelę, ir nuodėmingus žmones prie širdies glaudžiančią Gailestingumo Motiną.

1927 m. Marija vainikuota popiežiaus Pijaus XI pašventintomis karūnomis ir jai suteiktas  Gailestingumo Motinos titulas.

Aušros Vartų koplyčia įtraukta į Europos Marijos šventovių tinklą, jungiantį 20 svarbiausių Europos Marijos šventovių. Šalia Aušros Vartų koplyčios stovinti Šv. Teresės bažnyčia yra viena žymiausių vėlyvojo baroko bebokščių šventovių Lietuvoje. Baigta statyti ir pašventinta  1654 m. bažnyčia priklausė basiesiems karmelitams, kurių vienuolyno pastatai buvo išsidėstę prie Vilniaus miesto gynybinės sienos trijų kvartalų teritorijoje. Šiandien tai – vienintelė iš trijų išlikusių karmelitų bažnyčių, veikusių Vilniuje. 1760–1764 m. Vilniaus dailininkas Motiejus Sluščianskis nutapė šv. Teresės gyvenimą ir veiklą bei basųjų karmelitų ordino dvasingumą vaizduojančias freskas ir iliuzinius altorius. Centrinio altoriaus paveiksle vaizduojama šv. Teresės ekstazės patirtis, kai jos širdį angelas pervėrė Dievo meilės strėle.

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika

Šv. Jonas Paulius II pasižymėjo ypatingu pamaldumu Dievo Motinai. Savo šūkiu jis pasirinko meilės ir ištikimybės Švč. Mergelei Marijai išpažinimą „Totus tuus“ (visas tavo). Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia, kurios altorių puošia malonėmis garsėjantis Trakų Dievo Motinos – Lietuvos globėjos paveikslas, liudija gilų lietuvių pamaldumą Marijai. Tai pirmasis Lietuvoje 1718 m. rugsėjo 4 d. popiežiaus karūnomis vainikuotas Marijos atvaizdas, kuriam suteiktas Ligonių Užtarėjos titulas.

Bažnyčia pastatyta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto iniciatyva 1409 m. ir jai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą titulas. Krikščioniškoje tradicijoje šis įvykis suvokiamas kaip senosios ir naujosios sandoros susitikimas. XV a. bažnyčios vidaus sienos buvo puoštos bizantinio stiliaus tapyba, pirmieji jos fragmentai atidengti 2006 metais. Freskose vaizduojamos Senojo ir Naujojo Testamentų scenos. Šioje bažnyčioje nuo seno itin gerbta rožinio malda, todėl prie šiaurės rytų pilioriaus įrengto šoninio Rožinio švč. Mergelės Marijos altoriaus įkomponuotas XVII a. nutapytas paveikslas „Rožinio Dievo Motina su šv. Dominyku ir šv. Kotryna Sieniete“. Bažnyčia niekada nebuvo uždaryta, perduota kitai konfesijai ar naudota ne pagal paskirtį, todėl ji yra unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas, saugantis šešių šimtmečių Bažnyčios ir dailės paveldą.

Didžiojo altoriaus paveiksle vaizduojama bizantiniu stiliumi nutapyta Dievo Motina Hodegetria (iš gr. k. kelrodė). Ant jos kairio kelio sėdi purpurine tunika vilkintis Vaikelis Jėzus, kairėje rankoje laikantis knygą, o dešinę tiesiantis link Motinos laikomos tris rožinio slėpinius simbolizuojančios trižiedės rožės. Paveikslas glaudžiai siejamas su kunigaikščio Vytauto atminimu. XVII a. įrašas kitoje paveikslo pusėje skelbia, kad jį Vytautui krikšto proga padovanojęs Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas. Primindamas Vytautą ir jo didingus laikus, šis Marijos atvaizdas stiprino tautą, todėl prie jo melstis keliavo aukščiausieji valstybės valdovai, didikai, žmonių procesijos atvykdavo iš įvairiausių vietų.