Myliu Vilnių, Gailestingumą ir šv. Faustiną.

Vilnius turi tikrai nemažai dėmesio vertų piligriminių objektų ir neša ypatingą žinią kaip Gailestingumo miestas. Kartais drįstu šv. Faustiną, kuri gyveno Vilniuje ir pasitarnavo Gailestingumo pamaldumo ištakų, drįstu pavadinti „geležiniu Vilniaus vilku“, kuris šio miesto vardą nunešė į tolimiausius pasaulio kampelius. Visuomet džiaugiuosi galėdama pristatyti piligrimystės vietas Vilniaus gyventojams ir svečiams. Lauksiu ir jūsų!

Myliu Vilnių.

Šv. Faustinos namelyje laukiu piligrimų, maldininkų iš Lietuvos ir viso pasaulio. Susitinku su daugybe įvairiausių žmonių. Tikiuosi, kad Dievo Gailestingumas juos palies, kai pasakoju jiems apie gailestingąjį Jėzų, šv. Faustiną, pal. M. Sopočką. Juk kiekvienas, prisilietęs prie Dievo meilės ir gailestingumo, turi jį toliau skleisti savo aplinkoje.
Šv. Faustina yra mano Mokytoja. Dienoraštyje, kurį pradėjo rašyti Antakalnyje, iki šiol stebuklingai išlikusiame namelyje, šv. Faustina moko nuolankumo ir klusnumo, tylėjimo išminties, maldos, gailestingumo, visiško pasitikėjimo Dievo valia ir kitų dorybių. Nelengva: dažnai neatlieku namų darbų ar negaunu įskaitos. Bet žinau – dėl tikėjimo ir pasitikėjimo tai išeis į gera.
Būna dienų, kai ši tarnystė tampa nepakeliamai sunki, tada pagalbos petį pakiša pats Jėzus. Žinojimas, kad nesi ir niekada nebūsi apleistas, padeda eiti pirmyn. Kai 1935 m. Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo išstatytas Aušros Vartuose, šv. Faustina regėjo, kaip Jėzaus Gailestingumo spinduliai palietė visus žmones: vienus daugiau, kitus mažiau, bet tikrai palietė kiekvieną!
Tarnystė šv. Faustinos namelyje man – didelė Dievo malonė.

Šv. Faustinos, visam pasauliui žinomos kaip Dievo Gailestingumo apaštalės, globa šiandien kaip niekad aktuali visam pasauliui. Džiugu, kad Dievo Gailestingumo žinia iš Vilniaus pasklido taip plačiai, o apie Šv. Faustinos namelį žino ir jį aplanko vis daugiau piligrimų iš įvairių pasaulio šalių. Šventos vietos – tarsi Dangaus ambasados žemėje, į kurias užsukti ir patirti dvasios ramybę bei atgaivą kviečiamas kiekvienas. Šv. Faustinos namelis yra ypatinga vieta, kurioje laukiami tiek pirmuosius žingsnius žengiantys kelyje Dievo link, tiek šiame kelyje įsitvirtinę ir stipraus tikėjimo.
Dirbdama Šv. Faustinos namelyje ir priimdama piligrimus galiu jausti, kaip šv. Faustina ir šiandien nepailsdama globoja visus, kurie stengiasi eiti tikėjimo keliu ir besąlygiškai priima Dievo Gailestingumo žinią. Turiu pripažinti, kad visi nueiname išties savitą kelią, kol surandame tikrąjį dvasios džiaugsmą. Šv. Faustinos namelyje gausybė iš lūpų į lūpas pasakojamų asmeninių liudijimų tik patvirtina, kad kiekvienas žodis, užrašytas sesers Faustinos dienoraštyje, yra tikra tiesa, o Dievo Gailestingumo žinia – tai neišmatuojama malonė. Ją neabejotinai pajusite aplankę namelį, kuriame gyveno, meldėsi ir rašė dienoraštį pati sesuo Faustina.
Esu laiminga galėdama tarnauti kiekvienam, aplankiusiam namelį, ir noriu paraginti vėl čia sugrįžti, kad visada jaustumėte neišsenkančią Dievo Gailestingumo malonę.

Vilnius visada buvo mano svajonių miestas. Nesvarbu, ar vaikščiojau savo gimto mažo miestelio gatvėmis ar San Francisko kvartalais ir pakrantėmis – visad norėjosi sugrįžti į Vilnių. Šio miesto nepaprastai įdomi istorija vis dar jaučiama siaurose senamiesčio gatvėse, kuriose fantastiškai gražiai žaidžia šviesa. Žmonių laisvumas ir kūrybiškumas, bažnyčių bokštai tarp miesto miškų ir ant jo kalvų, geriausio dailininko teptuko ar fotografo akies verti ankstyvi rytai, įklimpę rūkuose ir saulėlydžiai, skendintys auksinės saulės spinduliuose, keturi metų laikai, dėl kurių miestas tampa vis kitaip gražus ir nenuobodus, ana rožių kalva Užupyje, primenanti Romą, ir ortodoksų bažnyčia, primenanti Jeruzalę, o dar galėjimas visus reikiamus atstumus aplėkti dviračiu...gal čia yra manoji Vilniaus paslaptis. Kiekvienas turi kažkiek kitokį savąjį Vilnių. O šiandien aš džiaugiuosi, kad išsvajotą Vilnių piligrimams galiu pristatyti dar ir kaip Gailestingumo miestą.

Žmogus sukurtas ieškoti prasmės, kelti sau nuolatinius tikslus, judėti link jų, artėti. Piligrimystė yra vienas iš būdų artėti. Pasirinkęs piligrimystės kelią artėji ne vien tik prie konkretaus numatyto objekto ar šventovės. Piligrimystė suartina tuos, kuriuos sutinki kelyje. Tarsi piligriminėje kelionėje būtų negražu praeiti nepasisveikinus, nepamojus ranka ar nenusišypsojus nepažįstamajam. Piligrimystė veda link santykio su kitu asmeniu, pažįstamu ar ne. Tame santykyje slypi atradimo džiaugsmas ir netikėtumas.

Negana to, piligrimystė suartina žmogų su juo pačiu. Kelionėje išryškėja galimybė atrasti save naujai, kitaip, tikresnį, nuoširdesnį – nes nelieka tų, prieš kuriuos būtų nepatogu būti savimi. Piligriminėje kelionėje gera būti pavargusiam, alkanam, net purvinam, nes pajunti, jog esi tik žmogus, patiri savo mažumą ir paprastumą. Kiek nedaug reikia piligrimo laimei – karšto arbatos puodelio, saugios užuovėjos nuo lietaus ar sausų batų po dienos kelyje. Išorinis nuovargis paradoksaliai kontrastuoja su vidine laisve ir ramybe, kuomet pajunti grįžtant vidinę gyvastį ir džiugesį, nes jau seniai nesijautei toks laisvas, paprastas, tikras, sąžiningas ir sau nuoširdus.

Piligrimystėje man svarbi intencija, įprasminimas viso to, dėl ko einu, lekiu, keliauju, kenčiu nepatogumą. Ne dėl savęs aš išsiruošiu piligrimystėn. Ne. Dėl savęs galėčiau nueiti nebent iki parduotuvės, kad nusipirkčiau šio bei to vakarienei. Į piligrimystę išsiruošiu jausdama ilgesį, troškimą susitikti su Dievu, nutyrinančiu širdį, mylinčiu ir laukiančiu. Tikrasis piligrimystės išsipildymas slypi artėjant link Dievo, stiprinant pasitikėjimą juo, besistebint aplinka ir sutiktais žmonėmis, kuriuos tokius skirtingus jis sukūrė, dėkojant už visa – kuo gerėtis ir ką aprėpti gali akys, už saulę ar lietų – nes net ir prastas oras – parodo, kokia trapi, bet jo globojama esu.
Taip, piligrimystė man yra, visų pirma, artėjimas – link kito asmens, savęs pačios ir Dievo, mylinčio ir mokinančio juo pasitikėti.

Jaunas studentas, trokštantis nuveikti daug gera žmonijos labui, sykį atėjo pas šventąjį Pranciškų Salezą ir paklausė:
- Ką galėčiau padaryti vardan taikos pasaulyje?
- Netrankyti taip stipriai durų...

Bruno Ferrero

Mažais žingsneliais, įsiklausant. Su plačia šypsena. Nuolatiniame judėjime. Į tikrąją, gyvenimo, Piligrimystę.

Darbas Piligrimų centre puikiai įprasmina mano vieno iš mėgstamiausių lietuvių filosofų – Juozo Girniaus – mintį: „Pagarba praeičiai, bet dėmesys dabarčiai, kuri brandina ir ateitį.“
Sutikti ir pasakoti, dalytis sava patirtimi ir kartu klausyti piligrimų pasakojimų, pastebėjimų apie Lietuvą ‒ visa tai sujungia vakarykštės dienos istorijas ir pamokas, šiandienos džiaugsmą ir rytojaus nežinią. Ir visa yra apipinta begalinio pasitikėjimo, kad vienaip ar kitaip viskas bus gerai.
Aš tikiu, kad šis pasitikėjimas keliaujant po Vilnių gali tik stiprėti – juk būtent iš čia po visą pasaulį pasklido žinia apie Dievo Gailestingumą. Tai mums buvo ir yra labai svarbus priminimas patikėti savo vargus ir džiaugsmus Dievui, tik ir laukiančiam mūsų. O Vilnius, mano nuomone, yra puiki vieta susitikti su pačiu savimi, su aplinkiniais ir, svarbiausia, su Dievu!