Jėzuitų kelias Vilniuje. Jėzuitų vienuolijos istorija.

4 Objektai

9 Kilometrai

2 Valandos

Pirmieji jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 m. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius juos pakvietė į Lietuvą stiprinti katalikų tikėjimo sparčiai plintant Reformacijos idėjoms. Iš negausios jėzuitų misijos Vilniuje susiformavo atskira Lietuvos jėzuitų provincija. Jėzuitų įsteigta kolegija išaugo į Vilniaus universitetą – vieną seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų. 1773–1814 m. Lietuvos jėzuitai atliko svarbų vaidmenį užtikrinant Jėzaus draugijos tęstinumą. 1773 m popiežiui uždraudus jėzuitų veiklą, Rusijos imperijos užimtose LDK dalyse popiežiaus dekretas nebuvo paskelbtas, todėl vienuolijos centru tapo Polockas, kur vadovavo trys lietuviai. 1820 m. jėzuitai iš Rusijos žemių buvo išvaryti. 1923 m. Lietuvoje juos atkūrė tėvas Benediktas Andruška. Sovietmečiu jėzuitai įsitraukė į įvairią pogrindinę veiklą, vadovavo leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m. buvo oficialiai atkurti.

MARŠRUTO OBJEKTAI

Aprašymas, nuotraukos, praktinė informacija

Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia

Bažnyčia patenka į Gailestingumo kelio, Marijos gerbimo vietų maršrutus

Bažnyčios statyba siejama su Lietuvos krikštu – bažnyčią 1386 m. prie turgaus aikštės pradėjo statyti Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. 1571 m. karalius Žygimantas Augustas parapinę bažnyčią perdavė jėzuitams. Jie šalia bažnyčios įsteigė Vilniaus jėzuitų kolegiją (dabar Vilniaus universitetas). Istorinės aplinkybės lėmė, kad bažnyčios paskirtis ne kartą keitėsi, tačiau ją visada supo akademinė bendruomenė, ji tapo svarbiausio ir seniausio Vidurio ir Rytų Europoje Vilniaus universiteto ansamblio dalimi.

1737 m. gotikinė bažnyčia buvo perstatyta, įgavo vėlyvojo baroko formas ir vieną gražiausių Europoje bažnyčių fasadų (architektas Kristupas Galubicas). 1826 m. pristatyta pietinė dalis, 1902 m. sukurti vitražai. 1948 m. bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu, vėliau čia įkurtas Mokslo muziejus. Jėzuitai rūpinosi bažnyčia 1570–1800 m., joje tarnauja ir dabar nuo atšventinimo 1991 m. spalio 11 d.
Bažnyčios pilioriai glaudžia dvylika šv. Jonų ir kitų šventųjų, atstovaujančių visuotinei Bažnyčiai, statulų – tai šventųjų ir kankinių Jonų panteonas, lėmęs ir bažnyčios titulą. Seniau buvusių altorių vietos pažymėtos reikšmingų asmenybių paminklais. Centriniame altoriuje dominuoja puošnus tabernakulis, Nukryžiuotasis, Jėzaus krikšto ir šventųjų skulptūros, taip pat šventovės globėjų paveikslai, jėzuitų šventųjų atvaizdai.

Dešinėje navoje prie altoriaus 2016 m. įrengta prieš Antrąjį pasaulinį karą čia dirbusio kunigo Alfonso Lipniūno vardu pavadinta koplyčia yra skirta Vilniaus universiteto bendruomenės sielovadai ir kartu jau modernus prisilietimas prie ištaikingos barokinės bažnyčios erdvės.

Pro altoriaus arką matoma tradicinė Loreto Marijos statulėlė, atvežta iš Italijos 1647 m. Netrukus ji pradėjo garsėti stebuklais ir tapo žinoma Europoje. Egzaminų metu prie jos melsdavosi studentai. Po Antrojo pasaulinio karo statulėlė buvo perduota į Vilniaus dailės muziejų, vėliau restauruota ir perduota Katedrai (ją galima pamatyti Valavičių koplyčioje). Šv. Jonų bažnyčioje gerbiama restauratorių sukurta statulėlės kopija. Tarp šešių bažnyčios koplyčių yra Švč. Mergelės Marijos Paguodos koplyčia (kairinėje navoje pirmoji nuo pagrindinio įėjimo). Jos centre – altorius su XVIII a. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslu, puoštu apkaustais. Antroji koplyčia skirta šv. Onai, dar vadinama Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia, nes jos portalas (puošnus įėjimas į koplyčią) vaizduoja Dievo Motiną debesyse, apsuptą dviejų angelų sargų. Ketvirtoje koplyčioje, kuri vadinama Dievo Kūno (Oginskių) vardu, yra saugomas Švenčiausiasis Sakramentas ir gerbiamas dar vienas Mergelės Marijos atvaizdas su Kūdikiu rankose.

Šv. Jono g. 12, Vilnius
Šv. Jonų bažnyčios varpinė atidaryta:
Gegužę ir rugsėjį
I–VII – 10.00–19.00
Birželį–liepą
I–VII – 11.00–20.00
Spalio–balandžio mėn. varpinė nedirba.
Šv. Mišios (lietuvių k.):
Rugsėjį–birželį
II–IV – 18.00 (koplyčioje)
VII – 11.00, 13.00
Birželį–rugpjūtį
VII – 11.00

Šv. Kazimiero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas

Bažnyčia patenka į Gailestingumo kelio, Marijos gerbimo vietų maršrutus

Tai antroji (po Šv. Jonų) jėzuitų įsteigta bažnyčia Vilniuje, pastatyta Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero garbei. Ji pradėta statyti iškart po šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių 1604 m. ir sumanyta kaip svarbiausia jėzuitų bažnyčia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jos ir profesų namų statyba sutapo su Lietuvos jėzuitų provincijos steigimu. Šie profesų namai buvo svarbiausias ir reikšmingiausias jėzuitų provincijos struktūrinis vienetas, kadangi jame gyvendavo tėvas provincijolas ir kiti vienuoliai, kurie praėję visą formaciją ir davę paskutinius iškilminguosius įžadus: tris įprastinius vienuolinius ir ketvirtąjį – klusnumo popiežiui (lot. professio).

Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta pagal jėzuitų mėgiamą Romos Il Gesù (Jėzaus vardo) pavyzdį ir priklauso moderniausioms ankstyvojo baroko lotyniško kryžiaus plano su kupolu šventovėms. Po paskutiniojo gaisro 1749 m., bažnyčia buvo rekonstruota, pastatytas naujas keliapakopis kupolas, vainikuotas karūna. Tai vienas puikiausių kupolų Europoje.

XVII a. po didžiuoju Nukryžiuotojo Jėzaus altoriumi įrengta jėzuitų laidojimo vieta, papuošta vienspalviai nutapytais Nukryžiuotojo, Kristaus Prisikėlimo, Švč. Mergelės Marijos ir karstuose klūpančių bei besimeldžiančių mirusių vienuolių atvaizdais. Manoma, kad kripta buvo užpilta atstatant bažnyčią po rusų kazokų antpuolių XVII a. viduryje. Kripta atsitiktinai atrasta 1991 m. Į ją perlaidota apie 200 palaikų, rastų kituose bažnyčios rūsiuose. Kriptoje gerbiama šv. Andriejaus Bobolos, 1622 m. šioje bažnyčioje įšventinto kunigu ir čia dirbusio 12 metų, relikvija.

XVIII a. Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo pastatyta 13 mūrinių altorių, išliko tik centrinis ir du altoriai, esantys centrinio altoriaus kairėje ir dešinėje. Kai kurie sugriautų altorių paveikslai dabar yra Šv. Jonų bažnyčioje. Pagrindiniame XVIII a. baroko altoriuje – jau šių laikų žymaus dailininko Antano Kmieliausko kūriniai.

Po 1831 m. sukilimo bažnyčia uždaryta, o 1864–1868 m. rekonstruota į Šv. Nikolajaus soborą. Tuomet buvo pažeminti bokštai, bažnyčia vainikuota svogūno formos kupolais. Tarpukariu bažnyčia grąžinta katalikams, sovietmečiu čia veikė ateizmo muziejus, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę bažnyčia vėl sugrąžinta jėzuitams.

Didžioji g. 34, Vilnius
Bažnyčia atidaryta:
I–VI – 10.30–18.30
VII – 8.00–17.00
Šv. Mišios (lietuvių k.):
VII – 10.30, 12.00
Šv. Mišios (rusų k.):
VII – 9.00
+370 5 212 1715

Šv. Ignoto bažnyčia

Bažnyčia patenka į Gailestingumo kelio maršrutą

Šv. Ignoto bažnyčia pavadinta sulietuvintu šv. Ignaco Lojolos, Jėzaus draugijos įkūrėjo, vardu. Virš pagrindinio bažnyčios altoriaus kabančiame dailininko paveiksle (1757 m.) vaizduojamas šv. Ignaco regėjimas, kurį jis patyrė su dviem draugais keliaudamas į Romą.

Bažnyčios istorija prasidėjo 1569 m., kai Vilniuje apsigyveno ir ėmė kurtis pirmieji jėzuitai ir šioje vietoje teturėjo vienuolijos noviciatą ir ūkinius pastatus. Kaip ir kitos jėzuitų bažnyčios Lietuvoje, Šv. Ignoto bažnyčia yra bazilikinė, su kupolu ir dviem bokštais abipus presbiterijos, vidus buvo išpuoštas vertingomis freskomis. 1737 m. bažnyčią stipriai apgadino gaisras. XVIII a. viduryje ji buvo rekonstruota vadovaujant architektui Tomui Žebrauskui.

1798 m. vienuolynas ir bažnyčia perduoti rusų kariuomenei. Tuomet buvo išgriauti dirbtinio marmuro altoriai, nukapoti lipdiniai, bažnyčios erdvė suskaidyta į 3 aukštus, bažnyčioje apgyvendinti kareiviai, įrengtos arklidės. Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų vienuolyne ir bažnyčioje įrengtos caro kariuomenės kareivinės, arklidės, karininkų kazino – bažnyčia kaip sakralinis pastatas buvo sunaikinta.

Vyskupo Jurgio Matulaičio paprašytas 1924 m. į Vilnių grįžo karo kapelionas pal. Mykolas Sopočka, kurio iniciatyva bažnyčia buvo rekonstruota kariuomenės sielovadai ir 1929 m. atšventinta. Dabartinės bažnyčios skliautuose galima pamatyti atidengtų kun. M. Sopočkos prižiūrimų darbų metu sukurtos polichromijos rytietiškų fragmentų. Barokinio puošnumo bažnyčia neatgavo – jos fasadas tėra XVII a. pirmosios pusės baroko stilizacija. Sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengta kino studija su sandėliu. Buvusio vienuolyno pastatais šiuo metu naudojasi Lietuvos krašto apsaugos ministerija, kino teatras, restoranas, Lietuvos technikos biblioteka. Atgavus bažnyčią ir ją sutvarkius, 2004 m. Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas Eugenijus Bartulis Šv. Ignoto bažnyčią paskelbė pagrindine kariuomenės Ordinariato bažnyčia. Bažnyčioje gerbiamas Dievo Gailestingumo paveikslas 2011–2013 m. buvo Afganistane Goro provincijos atkūrimo grupės stovykloje esančioje koplyčioje.

Šv. Ignoto g. 6, Vilnius
Bažnyčia atidaryta:
I–V – 8.00–18.00
VI – 16.00–18.00
Šv. Mišios (lietuvių k.):
I –VI – 17.15
VII – 10.30, 12.00

Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia

Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia ir jėzuitų namai buvo skirti ordino vienuoliams, besiruošiantiems duoti paskutinius iškilminguosius įžadus. Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis pastatytas Šnipiškėse, kelių sankryžoje. Šalia buvo nedidelė kalva, ant kurios apie 1710 m. Vilniuje siautusio maro metu buvo pastatytas stebuklingu laikytas koplytstulpis su kryžių nešančiu Kristumi.

Bažnyčia pašventinta 1730 m. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, bažnyčia ir vienuolynas atiduoti pijorų ordinui, kurio tikslas – krikščioniškas jaunimo auklėjimas mokyklose. 1791 m. bažnyčia tapo parapine ir perduota Pilaitės parapijai, vienuolyne įrengtos kareivinės, bažnyčioje – sandėlis. 1860 m. bažnyčia grąžinta katalikams. Vienuolynas rekonstruotas 1974 m., iš dalies atkuriant jo pirmykštę išvaizdą. Šiuo metu vienuolyne įsikūręs Kultūros paveldo departamentas.

Bažnyčia yra barokinė, stačiakampio formos, trinarė bazilika, joje išlikę devyni altoriai. Bažnyčioje saugomi keli žymesni XVII a. jėzuitus primenantys paveikslai: „Šv. Ignacas Lojola“, „Šv. Pranciškus Ksaveras“, pijorų įkūrėjo šv. Juozapo Kalasanto atvaizdas. Centriniame altoriuje vaizduojamas šv. arkangelas Rapolas, iš sunkios kelionės namo parlydėjęs jaunuolį Tobiją.

1904 m. rugpjūčio 14 d. šioje bažnyčioje susituokė Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė.

Šnipiškių g. 1, Vilnius
Bažnyčia atidaryta:
Birželį–rugsėjį
I–VI – 6.30–9.00; 17.00–20.00
VII – 6.30–14.30; 17.00–20.00
Rugsėjį–birželį
I–VI – 6.30–13.00; 15.00–18.30;
VII – 6.30–14.30; 16.00–19.30
Šv. Mišios (lietuvių k.):
I–VI – 7.00, 17.00, 18.00
VII – 7.00, 10.30, 11.30, 17.00
Birželį–rugpjūtį
I–VI – 7.00, 18.00
VII – 7.00, 11.30, 18.00
Šv. Mišios (lenkų k.):
I–VI –7.30, 18.00
VII – 8.00, 9.00, 13.00, 18.00
Birželį–rugpjūtį
I–VI – 7.30, 19.00
VII – 9.00, 13.00, 19.00
+370 5 272 4164