Dominikonų kelias Vilniuje. Dominikonų vienuolijos istorija.

4 Objektai

17 Kilometrų

3 Valandos

Yra žinoma, kad pirmieji dominikonai į Lietuvą atvyko XIII a.: Mindaugą krikštijo dominikonas Henrikas, o pirmasis Lietuvos vyskupas Vitas taip pat buvo dominikonas, tačiau manoma, kad vėliau keletą šimtmečių mieste jų nebuvo. Šventosios Dvasios bažnyčia, kaip pirmoji dominikonų vienuolyno įsikūrimo vieta, minima tik 1501 m. 1647 m., įsteigus atskirą Lietuvos dominikonų provinciją, ši vieta tapo ordino centru. Dominikonų kronikose rašoma, kad iki XVII a. vidurio čia gyveno apie 60 vienuolių. Pagausėję jie įsikūrė Lukiškėse ir Verkiuose (dabartinėse Vilniaus Kalvarijose). XIX a. klestinčios dominikonų vienuolijos veiklą uždraudė caro valdžia, o tarpukariu atsikūrusią provinciją netrukus panaikino sovietinė valdžia. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dominikonai 1993 m. persikėlė į jiems grąžintas patalpas prie Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, kur iki šiol įvairiais būdais palaiko ryšius ne vien su tikinčiaisiais – bendradarbiaudami su Muzikos akademija, šioje bažnyčioje jie dažnai rengia klasikinės ir bažnytinės muzikos koncertus.

Per ilgą vienuolijos gyvavimo istoriją dominikonai paliko ryškių pėdsakų Bažnyčios Lietuvoje ir valstybės istorijoje. Šalia ordino įkūrėjo nuo seno buvo gerbiamas šv. Hiacintas (Jackus), sietinas su misijomis į Lietuvos žemes. Pamaldumas šiam šventajam – Lenkijos ir Lietuvos globėjui – turi gilias tradicijas. Tai mena ir 1501 m. prie tuometės Vilniaus miesto ribos (dabartinės S. Konarskio g.) jam pastatyta koplyčia, kuri tebestovi iki šiol. Taip pat svarbu paminėti ir kitą dominikonišką pamaldumą, kurį dominikonai atnešė į Lietuvą, tai – Kryžiaus kelių apmąstymai, vadinami Kalvarijomis. Vilniuje, Verkių teritorijoje, vienuoliai pastatydino Kryžiaus kelio stotis kartu su vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia ir vienuolynu. Rožinio maldą taip pat išpopuliarino dominikonų vienuoliai. Iš Bažnyčios tradicijos žinoma, kad šv. Dominykui 1214 m. rožinį įteikė pati Švč. Mergelė Marija. 1569 m. dominikonas popiežius Pijus V rožinio maldą patvirtino visai Katalikų Bažnyčiai.
Maldą sudaro Džiaugsmo, Kančios ir Garbės dalys, o 2002 m. šv. Jonas Paulius II pridėjo ketvirtąją – Šviesos dalį.

Dominikonų, arba pamokslininkų, ordino puikiai išsilavinę vienuoliai tapo raštijos kūrėjais Lietuvoje: jie rengė ir publikavo filosofinius, teologinius, vienuolijos istorijai skirtus veikalus, žodynus, pamokslų ir šventųjų gyvenimų rinkinius, didaktines knygeles.

MARŠRUTO OBJEKTAI

Aprašymas, nuotraukos, praktinė informacija

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas

Bažnyčia patenka į Marijos gerbimo vietų, Šv. Jokūbo kelio maršrutus

Medinė Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas Lukiškių priemiestyje buvo pastatyti 1642 m. Vienuolių pareiga buvo nemokamai laidoti vargšus ir teikti jiems bažnytines paslaugas. Iki tol čia būta miesto kapinių, kuriose buvo laidojami beturčiai. Per karus su Maskvos kariuomene medinė bažnyčia sudegė, o XVIII a. buvo atstatyta mūrinė, kuri ne daug pakitusi išliko iki šių laikų. Sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengtas vaisių ir daržovių, vėliau Operos ir baleto teatro sandėlis. Buvusiame vienuolyne iki 2004 m. veikė ligoninė.

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas dominikonų bažnyčioje stebuklais garsėjo nuo XVII a. pabaigos. Šią ikoną iš karų su Rusija parvežė LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis. Atsidūrusi pas Lukiškių dominikonus ikona pradėjo garsėti malonėmis. Stebuklai aprašyti 1737 m. išleistoje knygoje „Mistinis fontanas“.

Sovietmečiu manyta, kad stebuklingoji ikona yra pradingusi, tačiau paaiškėjo, kad ji saugoma kitoje upės pusėje esančioje Šv. Rapolo bažnyčioje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ikona sugrąžinta į Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, o pati bažnyčia sugrąžinta dominikonams. Čia įsteigtas Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos dominikonų generalinio vikariato centras. 2015 m. pirmą kartą suskambėjo atkurtasis bažnyčios karilionas – unikalus 61 varpo instrumentas. Šis karilionas yra didžiausias Baltijos šalyse.

Vasario 16-osios g. 11, Vilnius
Bažnyčia atidaryta:
I–VII – 10.00–19.00
Karilionų skambėjimą galima išgirsti kasdien:
13.00 – mini koncertas
19.15 – mini koncertas
21.00 – Maironio „Lietuva brangi“
Šv. Mišios (lietuvių k.):
I–VI – 12.00, 18.00
VII – 9.00, 11.00, 18.00
Šv. Mišios (lenkų k.):
VII – 16.00
+370 5 212 46 11

Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčia

Bažnyčia patenka į Gailestingumo kelio maršrutą

Manoma, kad pirmoji gotikinė bažnyčia šioje vietoje stovėjo jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais, tačiau buvo sugriauta kryžiuočių. 1408 m. Vytautas Didysis pastatė naują bažnyčią, kuri XVI a. pradžioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro iniciatyva buvo perduota dominikonų vienuolijai.

XVII a. po kelių gaisrų bažnyčia buvo rekonstruota ir šiandien yra vėlyvojo baroko stiliaus. Rokoko stiliaus puošybos interjeras laikomas vienu iš vertingiausių Lietuvos bažnyčių interjerų. Bažnyčia taip pat garsėja išlikusiais beveik originaliais XVIII a. vargonais, šešiolika altorių ir požemiais, kuriuose šimtmečius buvo laidojami miesto mirusieji, maro ir kitų epidemijų aukos, Napoleono armijos kareiviai. Po XIX a. sukilimų caro valdžios uždarytame vienuolyne įkurtos magistrato įstaigos, butai ir kalėjimas, karo pramonei dirbančios slaptos įstaigos.

1986 m. Šventosios Dvasios parapijos klebono, dabartinio Gardino vyskupo Aleksandro Kaškevičiaus rūpesčiu šioje bažnyčioje pakabintas Dievo Gailestingumo paveikslas, sugrąžintas iš Baltarusijos viešam gerbimui. Čia paveikslas ir buvo restauruotas. 1993 m. vizito Lietuvoje metu šv. Jonas Paulius II šioje bažnyčioje meldėsi prie Dievo Gailestingumo paveikslo ir susitiko su lenkų kilmės lietuviais ir Lietuvos lenkais katalikais (prie bažnyčios įėjimo įrengta šio įvykio atminimo lenta). Sutvarkius greta esančią Švč. Trejybės bažnyčią ir jai suteikus Dievo Gailestingumo šventovės titulą, 2005 m. kardinolo Audrio Juozo Bačkio dekretu paveikslas perkeltas į šią šventovę.

2015 m. Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislawas Dziwiszas parapijai padovanojo šv. Jono Pauliaus II kraujo relikviją. Relikvijorius su šia parapijiečiams itin brangia relikvija įkomponuotas į šv. Jono Pauliais II altorių dešinėje bažnyčios navoje.

Dominikonų g. 8
Šv. Mišios (lenkų k.):
I – VI – 15.00, 18.00
VII – 8.00, 9.00, 10.30, 12.00, 13.30, 18.00

Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias oficialiai pašventintas 1669 m. dėkojant Dievui už pergalę prieš Rusijos kariuomenę, keletą metų niokojusią Vilniaus kraštą. 1772 m. šia vieta besirūpinantys Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno dominikonai, remiami didikų ir iškilių dvasininkų, pastatė čia Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią ir 20 naujų koplyčių. Iki XX a. ansamblis keitėsi mažai. Daugiau nuostolių padarė tik Napoleono kariuomenė ir sovietmetis. Sovietinės valdžios įsakymu 1962 m. per vieną naktį susprogdintos beveik visos Kryžiaus kelio stotys, tačiau tai nesustabdė žmonių pamaldumo Kristaus kančiai. Kalvarijų kelią eidavo slaptų vienuolijų nariai ir tikinčiųjų grupės. Kryžiaus kelio stočių atstatymas pradėtas tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir užbaigtas 2002 m. Dabartinį 7 km ilgio kelią sudaro 35 stotys.

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra kompozicinis ir idėjinis Vilniaus Kalvarijų centras. Aukšta kalva, ant kurios pastatyta bažnyčia, Kalvarijų topografijoje atitinka Golgotos kalną. Didysis altorius, dar vadinamas Nukryžiuotojo, yra svarbiausia Kryžiaus kelio stotis, skirta Išganytojo mirčiai ant Kryžiaus paminėti. Altoriuje esančią Nukryžiuotojo figūrą tikintieji laiko stebuklinga. Sopulingosios Dievo Motinos altoriuje po stikliniu gaubtu išstatyta Šv. Kryžiaus relikvija. Bažnyčios sienas ir skliautus puošia įspūdingos XVIII a. pabaigos freskos.

Kairinės navos Švč. Mergelės Marijos altoriuje gerbiamas Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas. Virš Gailestingojo Jėzaus paveikslo yra dominikonų bažnyčioms būdingas XVII a. sukurtas Rožinio Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Kairinėje navoje yra dominikonų laikus menantis šv. Hiacinto (Jackaus) altorius.

Kalvarijų g. 327
Bažnyčia atidaroma likus valandai iki šv. Mišių.
Šv. Mišios (lietuvių k.):
I–VI – 7.00, 18.00 (žiemos laiku) 19.00 (vasaros laiku)
VII – 10.30 (vaikams), 12.00, 16.00 (jaunimui)
Šv. Mišios (lenkų k.):
I–VI – 17.00 (žiemos laiku) 18.00 (vasaros laiku)
VII – 9.00, 13.30

Šv. Hiacinto (Jackaus) statula

Šv. Hiacintas buvo vienas iš pirmųjų brolių, kuriuos pats šv. Dominykas priėmė į ordiną. Baigęs noviciatą ir davęs įžadus su kitais broliais buvo išsiųstas į misijas į Lenkiją. Kai 1228 metais Lenkijoje buvo įkurta dominikonų ordino provincija, šv. Hiacintas buvo paskirtas provincijolu, tačiau šio titulo atsisakė.

Misijonieriavo daugiausia Rusijoje, Prūsijoje ir Lenkijoje. Manoma, kad lankėsi Lietuvoje (apie 1231 m.), Latvijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Dėl to buvo vadinamas „šiaurės apaštalu“. Pasak legendos, Kijevą užpuolus totoriams, šv. Hiacintas stebuklingai išgelbėjo monstranciją su Švč. Sakramentu ir Švč. Mergelės Marijos statulą. Dėl to ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas vienoje rankoje laikantis monstranciją, arba Mišių taurę, kitoje – Dievo Motinos su Kūdikiu skulptūrėlę.

Mirė 1257 m. rugpjūčio 15 d. Krokuvoje. Liturginis minėjimas – rugpjūčio 17 d. 1527 metais beatifikuotas, 1594 m. kanonizuotas ir paskelbtas Bažnyčios šventuoju. 1686 m. popiežiaus Inocento XI paskirtas Lietuvos globėju.

1501 m. vienuoliai dominikonai prie buvusių Vilniaus miesto ribų šv. Hiacinto garbei pastatė medinę koplyčią.

Šv. Hiacintas vadintas keliautojų globėju, tad ir pastatyta koplyčia skirta pasimelsti keliautojams, išsirengiantiems iš Vilniaus į tolimą kelią. Mūrinė koplyčia pastatyta jau baroko laikais, o naujoji statula sukurta 1901 m. Senoji medinė skulptūra pergabenta į Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią ir pastatyta Šv. Hiacinto vardo koplyčioje.

S.Konarskio ir Jovaro gatvių sankryža