Mieste pilna gaivių žalumos plotų – parkų ir miškų. Miesto teritorijoje veši du valstybės saugomi regioniniai parkai – Pavilnių ir Verkių, taip pat – keli landšaftiniai, geomorfologiniai, ežerų kraštovaizdžio bei botaniniai zoologiniai sodai, gamtos paminklai – kalvynai, atodangos. Čia pat, miesto centre ir aplinkiniuose kvartaluose, – poilsio oazės – jaukūs, gyvybingi, kultūros renginių prisikviečiantys Vingio, Kalnų parkai bei dar keli ramesni, Bernardinų ir Vilniaus universiteto botanikos sodai – puikios vietos piknikams ar poilsiui su šeima.

Gedimino pilis žymi vietą, kurioje gyveno didieji senosios Lietuvos kunigaikščiai. Kadaise pilis buvo tikra karūna milžiniškai, Europoje dominuojančiai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Pilį pastatė kunigaikštis Gedminas, kaip legenda pasakoja, susapnavęs geležinį vilką, kurio staugimas buvo toks garsus, jog atrodė tūkstantis vilkų staugia. Žynys Lizdeika kunigaikščiui išaiškino sapną, kad šioje vietoje jis turįs įkurti miestą, apie kurį garsas sklis po visą pasaulį. XIV a. pradžioje kunigaikštis Gediminas siuntė laiškus Vakarų Europos pirkliams, amatininkams, menininkams kviesdamas juos įsikurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Vilniuje ir žadėdamas palankias sąlygas bei religijos ir tradicijų laisvę. Taip iš įvairių pasaulio kraštų kultūra šaukė kultūras, religija – religijas, skambūs meilės laiškai – didžiuosius poetus, literatus ir muzikus.

Tris šimtmečius trukusi sąjunga ne tik leido Lietuvai ir Lenkijai atremti priešų antpuolius – gyvenimas ir kultūra taip persipynė, kad iki šiandien lietuviai ir lenkai dalinasi šios sąjungos architektūriniu, kultūriniu paveldu, abiejų tautų istorijai svarbūs tie patys žymūs žmonės. Mums šiandien sudėtinga suprasti, kaip tekėjo gyvenimas Abiejų Tautų Respublikoje, tačiau rašytojas ir Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (1911-2004) save vadino paskutiniu šios istorinės sąjungos piliečiu. Vilnius – jo jaunystės miestas, kurio jis, kaip pats sakė, negalėjo palikti visą gyvenimą. Tai žymi ne tik jo vardu pavadinta gatvė, bet ir laiptai su lietuviškai ir lenkiškai iškaltomis jo kūrybos citatomis. Šie laiptai atspindi ir jo siekį puoselėti dviejų Vilniuje gyvenusių tautų – lietuvių ir lenkų – vienybę.

Vilniuje įvairiais laikotarpiais buvo virš 250 sinagogų, viską tvėrusi šiandien yra išlikusi tik viena – Choralinė – Vilniaus sinagoga. Litvakų (Lietuvos žydų) polinkis į mokslą netgi skambėdavo fraze: „važiuok uždarbio į Lodzę, Varšuvą, Odesą, o išminties – į Vilnių“. Mokslinga litvakų laikysena lėmė gausų ješivų – dvasinių akademijų – tinklo susiformavimą, kuris į Lietuvą sukvietė žydų intelektualų bendruomenę, vėliau – II-ojo Pasaulinio karo metais – žiauriai numalšintą senamiesčio getuose ir išžudytą Vilniaus apylinkėse. Nors žydų kultūra buvo sunaikinta, jos pėdsakų Vilniuje – gausybė. Vilniaus senamiesčio gatvėse tereikia pakelti akis ir pamatysite buvusių sinagogų langus, parduotuvių užrašus ar Dovydo žvaigždę. O Vilniaus žydai pasklidę po pasaulį. Štai keletas jų: vienas žymiausių pasaulio skulptorių kubistų Žakas Lipšicas, dailininkas Samuelis Bakas, poetas Chaimas Gradė, filosofas Abraomas Jehošua Hešelis, smuikininkas Jaša Heifecas. Su žydų kultūra ir istorija Vilniuje galite susipažinti aplankę Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje ir jo padaliniuose. O žydiškų beigelių galite paragauti Beigelių krautuvėlėje.

Gyvąją Vilniaus miesto istoriją lengva patirti ne vien leidžiantis į kiek klaidoką pasivaikščiojimą Vilniaus gatvelėmis. Gedimino kalno papėdėje, ties Neries ir Vilnios santaka, yra Lietuvos nacionalinis muziejus – seniausias muziejus Lietuvoje, didžiausia valstybės istorinio kultūros paveldo saugykla. Šis muziejus turi kelis padalinius. Tai Naujasis arsenalas (Arsenalo g. 1), Senasis arsenalas (Arsenalo g. 3), Gedimino pilies bokštas (Arsenalo g. 5), Vilniaus gynybinės sienos bastėja (Bokšto g. 20), Signatarų namai (Pilies g. 26). Lankant Vilniaus pilių teritoriją, esant poreikiui įkvėpti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kvapų bei glaustis prie šv. Kazimiero, būtina apsilankyti Katedroje ir jos požemiuose, pamatyti čia surastų senųjų šventovių mūro liekanas, XIV a. freską, vienoje iš kriptų įrengtą Lietuvos karalių mauzoliejų. Bažnytinio paveldo muziejuje (Mykolo g. 9) galite apžiūrėti įspūdingą Vilniaus katedros lobyną, Vilniaus ir garsiausių pasaulio juvelyrų ir auksakalių darbus. Sovietmečiu, saugant juos nuo išgabenimo iš Lietuvos, jie buvo paslėpti Katedros sienoje.

Senamiestyje veikia meno muziejai (Taikomosios dailės muziejus, Vilniaus paveikslų galerija, MO muziejus, Radvilų rūmai), Lietuvos banko muziejus, Vilniaus vandentiekio istorijos muziejus, Gintaro figūrų muziejus, Žaislų muziejus ir kt. Yra keli žymiųjų žmonių muziejai: kompozitoriaus, dailininko M. K. Čiurlionio namai (Savičiaus g. 11), pirmųjų bibliotekininkų – Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus (Pilies g. 40), dailininko Kazio Varnelio namai-muziejus (Didžioji g. 26), Adomo Mickevičiaus muziejus (Bernardinų g. 11) ir šiam poetui skirtas muziejus-ekspozicija „Konrado celė“, kurioje jis kalėjo (Aušros Vartų g. 7A).

Nors ir menanti liūdnus istorinius įvykius, bet unikali vieta yra Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, kuriame pristatoma, kaip veikė sovietinis saugumas ir prisimenamos šio režimo aukos. Nors vieta slogi, bet nešanti žinią, kad tiesa triumfuoja. Gal todėl muziejus vienas lankomiausių objektų Vilniuje.

Dalis Užupio kvepia rafinuotomis kepyklėlėmis, dalis – tirštu tabaku, vynu ir alumi. Kepyklėlės rytais sukviečia ragauti šviežių bandelių, o tabakas – vakarams Užupio galerijose ir meno inkubatoriuose, nuolatos laužančiuose stereotipus.

Ramiu žingsniu perėjęs Žvėryno tiltą ir suskaičiavęs šiuolaikinį Vilniaus horizontą raižančius dangoraižius bei verslo centrus, patenki į sodų ir pušynų oazę, beje, kruopščiai apgyvendintą senų spalvingų trobesių, papuoštų nepasikartojančiais medžio raižiniais. Šio rajono vardas – Žvėrynas, jis iš tikrųjų kadaise buvo senųjų didikų Radvilų medžioklės pramogų zona. Vėliau čia kūrėsi mineralinio vandens gydyklos, kursavo tramvajus bei riedėjo traukiniai. Dabar Žvėrynas miesto relfjefe sužimba neįtikėtinai tvarkingu architektūriniu išsidėstymu (kai kurie, žvelgdami į Žvėryną iš paukščio skrydžio, mato jame įvairias taisyklingas formas bei simbolius), Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš Dangaus“ cerkve bei karaimų maldos vieta ,- kenesa, – apsamanojusia ir retam vilniečiui tikrai pažįstama.

Dar vienas iš senesniųjų Vilniaus rajonų yra Antakalnis. Buvusi didikų rezidencijų vieta. Šiandien tai mena išlikę įspūdingi Sapiegų rūmai. Atvykusiuosius į šį rajoną pasveikina baroko perlu vadinama Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia. Buvusi Trinitorių bažnyčia ir šalia esantis parkas, šv. Faustinos namelis bei didikų Sapiegų vardu pavadintas miesto miškas yra ryškiausios šio miesto įžymybės. Nuostabiame miesto parke įsikūręs modernus Vilnius Tech parkas – didžiausias startuolių parkas Baltijos šalyse. Antakalnio kapinėse – ištisa Vilniaus ir pasaulio tautų bei religijų istorija. Čia ilsisi žymiausi Lietuvos menininkai, visuomenės veikėjai, politikai, kovotojai už laisvę, Napoleono kariai, musulmonai, žydai, tikintys ir tikinčiuosius persekioję.

Vilnius atsinaujina kiekvieną rudenį, kai į universitetus atvysta nauji studentai. Būsimi medikai, teisininkai, architektai, žurnalistai, fizikai ir filosofai, istorikai ir matematikai, fotografai ir dizaineriai. Nežinia, ar tai susiję su faktu, kad Lietuvoje turime greičiausią internetą pasaulyje, tačiau informacinių technologijų specialybė yra itin populiari. Dėl gerų specialistų savo padalinius Vilniuje įkūrė garsios pasaulio įmonės. O Vilniaus Tech parkas yra didžiausia Baltijos šalyse technologijų startuolių erdvė.

Šiandieniniam keliautojui, besidominčiam šiuolaikine architektūra, rekomenduojame užsukti į Gyvybės mokslų centrą ir Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą Saulėtekyje. Įspūdingo dydžio aplinkai draugiškas biurų pastatų ansamblis „Quadrum“ yra suprojektuotas pagal naujausias architektūros tendencijas.

Ir tikrai neliksite nepastebėję, kad Vilnius – madingas miestas. Rūbų dizainas ir juvelyriniai dirbiniai, galima sakyti, norėtų lenktyniauti su aukštosiomis technologijomis. Ar jiems tai pavyksta, įvertinti galite Jūs patys, pasivaikščioję Stiklių, Šv. Stepono, Mikalojaus gatvėmis ir pavarstę parduotuvių duris.

Eisme apytiksliai laikomasi taisyklių, nusikeikiama tik nebyliai, kreivokuose šaligatviuose prasilenkiama mandagiai, lėtai, tačiau dažniausiai taip pat nebyliai. Savu laiku – savaitgalių rytais – Vilnius visai nuščiūva, tuomet – pats metas lėtai grožėtis vingiuojančiais senamiesčio takais, užsukti į mažomis smulkmenomis džiuginančius senamiesčio kiemelius bei skverelius, gardžiuotis kava ankštose  kavinukėse, paliesti, pasimatuoti lietuviškos mados audinių gana gausiai įsikūrusiuose butikuose gyvose ir atgyjančiose senamiesčio gatvelėse, o vakarais stebėti jaukiuose ratukuose vakarojančius vilniškius, labai gražius ir subtilius žmones.