M. Sopulingosios Dievo Motinos koplyčia

Kryžiaus kelio pradžia.

I. Paskutinės vakarienės vieta

„Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo“ (Mt 26, 20). Vakarienės metu Jis „įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs“ (Jn 13, 5). „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 15). „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 26–28).

II. Prie Alyvų kalno

„Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. Jėzus jiems tarė: „Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys. O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją“. Petras atsiliepė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi“. Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu“. Tą pat kalbėjo ir visi kiti“ (Mk 14, 26–31) „Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“. Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti“ (Mt 26, 36–37).

III. Viešpats Jėzus meldžiasi Alyvų sode

„Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ (Lk 22, 40-46)

IV. Viešpats Jėzaus suėmimas

„Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ ir pabučiavo jį. O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė“ (Mt 26, 47–50)

V. Prie Kedrono upelio

„Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus“ (Jn 18, 10). „Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ „Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo“ (Mt 26, 52–54.56)

Iš Alyvų sodo Jėzus buvo vedamas pas Aną per Kedrono upelį.

VI. Pirmuose vandens vartuose

Dovydo lūpomis Išganytojas skundžiasi: „Daugiau negu man ant galvos plaukų yra žmonių, kurie nekenčia manęs be priežasties“. „Tapau benamis savo giminėms, svetimas savo motinos vaikams“. „Vartuose žmonės skleidžia apie mane paskalas, smuklės lankytojai tyčiojasi iš manęs dainomis“ (plg. Ps 69, 5.9.13).

VII. Pirmuose Siono vartuose

Nedėkinga Jeruzalė priima Viešpatį Jėzų ne kaip Išganytoją, bet kaip tautos priešą. Viešpats galėtų nusiskųsti: „Mano tauta, ką aš tau padariau? Ar kuo aš tave užgavau? Atsakyk man. Ar už tai, kad tave vedžiau tave tyrais keturias dešimtis metų ir mana maitinau tave, ir įvedžiau į labai gerą žemę, tu prirengei Kryžių savo Išganytojui?“

Klausk savęs, ar tau nebūtų lengviau Dievo teisme, jei visai nebūtum pažinęs Kristaus Kančios, neg dabar, kai matydamas Jėzaus širdies gerumą nenustoji Jos įžeidinėjęs?

VIII. Pas Aną

„Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną“ (Jn 18, 12). „Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“. Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“ Jėzus jam tarė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą“ (Jn 18, 19–24).

IX. Pirmą kartą pas Kajafą

„Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: „Šitas yra sakęs: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti’“. Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“ (Mt 26, 57–62).

X. Kalėjime

„Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!“ Jėzus atsakė: „Tu tai sakai. Bet ir aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?“ Jie atsakė: „Vertas mirties!“ Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“ (Mt 26, 63–68).

XI. Antrą kartą pas Kajafą

„Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tribunolą ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, o jei paklausiu, man neatsakysite. Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“. Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“ (Lk 22, 66–71).

XII. Antruose Siono vartuose

„Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą“ (Lk 23, 1). „Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė. Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują“. (Mt 27, 3–6).

XIII. Pirmą kartą pas Pilotą

„Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas“ (Jn 18, 28). „Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“ Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės“ (Jn 18, 33–38). „Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia“. Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis“ (Lk 23, 5–6).

XIV. Pirmą kartą Geležiniuose Vartuose

„Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje. Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino. Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui. Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi“ (Lk 23, 7–12).

XV. Pas Erodą

„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Ps 22, 2). „Bet aš kirminas, o ne žmogus, – vienų išjuoktas, kitų paniekintas. Visi, kas mane mato, iš manęs tyčiojasi ir šaipydamiesi kraipo galvas. „Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tegelbsti jį, – tegu išvaduoja, jei juo gėrisi!“ (Ps 22, 7–9). „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 8–9).

XVI. Antrą kartą Geležiniuose Vartuose

„Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones, pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės“ (Lk 23, 13–15).

XVII. Pirmuose senojo miesto vartuose

„Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabas. Taigi, žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“ Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo“ (Mt 27, 15–18). „Jie šaukė: „Barabą!“ Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“ Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“ (Mt 27, 21–23).

XVIII. Antruose naujojo miesto vartuose

„Mano priešai apstoja mane lyg jaučiai, stiprūs Bašano jaučiai apgula mane; atveria plačiai į mane savo žiotis lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai. Esu lyg ant žemės išlietas vanduo, visi mano kaulai išnarstyti; lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje. Gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė, mano liežuvis limpa prie gomurio; tu guldai mane į mirties dulkes“ (Ps 22, 13–16). „Gelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo nedorėlių, apsaugok mane nuo smurtininkų“ (Ps 140, 2).

XIX. Trečiuose naujojo miesto vartuose

„VIEŠPATS yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis? VIEŠPATS yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti? Kai nedori žmonės užpuola mane, norėdami mane suėsti – jie, mano užpuolikai ir priešai, klumpa ir žūva“ (Ps 27, 1–2). „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?“ (Ps 42, 2–3).

XX. Ketvirtuose senojo miesto vartuose

Kristus skundžiasi Dovydo lūpomis: „Užgaulės drasko širdį, esu nevilties pagautas; laukiu užuojautos, bet nėr jokios, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų. Į mano maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti man jie duoda acto“ (Ps 69, 21–22). „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ (Gal 6, 14).

XXI. Rotušėje arba antrą kartą pas Pilotą

„Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam per veidą“ (Jn 19, 1–3). „Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė: „Štai žmogus!“ Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį, ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ Pilotas jiems sako: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“ (Jn 19, 5–6).

XXII. Viešpats Jėzus paima nešti Kryžių

„Prisityčioję nuvilko jam purpurinį apsiaustą ir apvilko jo paties drabužiais. Tuomet [kareiviai] išvedė Jėzų nukryžiuoti“ (Mk 15, 20). ” Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgotą“ (Jn 19, 17). „Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Kaip aš priimu ir nešu Dievo apvaizdos man uždėtą kryžių?

XXIII. Viešpats Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi

Viešpats Jėzus neša savo kryžių į mirties vietą. Visą naktį kankintas, baisiai nuplaktas, erškėčiais vainikuotas, sunkaus kryžiaus slegiamas Jėzus vos gali paeiti; kraujas nudažo jo kelią; netekęs paskutinių jėgų, jis puola po sunkia našta.

„Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“. Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiai“ (Mk 14, 38-39).

Mes taip pat puolame po nuodėmės našta, dažnai iš savo silpnumo; ir atiskėlimas būna sunkesnis, negu kryžiaus nešimas.

XXIV. Viešpats Jėzus susitinka savo Motiną

Marija turėjo drąsos ateiti į tą kelią, kuriuo jos sūnus buvo vedamas į Kalvarijos kalną. Prasiskverbusi pro minią ir kareivius, ji susitiko su kryžių nešančiu sūnumi. Jos jautrią sielą pervėrė neapsakomas skausmas. Pirmiau ji, ilgai ieškojusi ir radusi Jėzų šventykloje paklausė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48).

Šį kartą Marija nieko neklausė. Giliai atjausdama Sūnaus skausmą, ji tylėjo ir stebėjo, kaip Jėzus vykdo savo gyvenimo pašaukimą. Sopulingoji Motina nesukliudė savo sūnui eiti kryžiaus keliu į tikrą mirtį, nes tokia buvo Dievo valia.

XXV. Simonas Kirėnietis padeda nešti kryžių

„Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių“ (Mk 15, 21).

Nuvargęs Kristus meiliai priėmė Simono pagalbą. Nors čia pat buvo daug palydovų, tačiau tik Simonas buvo išrinktas šiai laimei – padėti Jėzui Jo kryžių nešti. Už tą pagalbą Viešpats neliko skolingas: abu Simono sūnūs vėliau tapo vyskupais ir kankiniais.

Klausk savęs: ar neatstumi kito pagalbos kelyje į Išganymą ir ar padedi kitam jo kryžių nešti?

XXVI. Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą

Garbinga moteris Veronika – kaip sako padavimas – ne tik atjautė kenčiantį Kristų, bet ir pasiryžo parodyti Jam užuojautą ir patarnauti: prasiskverbusi pro minią, prisiartino prie Jėzaus ir meilingai nušluostė savo skara Jo kruviną veidą. Viešpats, atsilygindamas moteriškei už gerą darbą ir drąsią širdį, paliko ant skaros savo Veido atvaizdą.

XXVII. Viešpats Jėzus teismo vartuose parpuola po kryžiumi antrą kartą

Antrasis Jėzaus puolimas po kryžiumi vaizduoja kliūčių nugalėjimą. Kristus ėjo labai išvargęs, Jo jėgos nyko, o kelio pabaigos dar nesimatė. Kepino vidurdienio kaitra. Viešpats puolė po kryžiumi antrą kartą. Puolęs Jis tuoj kėlėsi ir žengė toliau.

Visose gyvenimo srityse yra kliūčių ir reikia jas nugalėti, nes „ kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mk 13, 13), – sako Viešpats.

Kai man teks vėl nupulti, nenusiminsiu: užuot nuleidęs rankas, sudėsiu jas maldai.

XXVIII. Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris

„Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: „Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!“ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“ (Lk. 23, 27–31).

Geras dalykas – kenčiantį užjausti, bet dar geresnis – suprasti, kad nuodėmė yra visų kančių priežastis.

XXIX. Viešpats Jėzus prie Golgotos kalno parpuola po kryžiumi trečią kartą

Lipdamas į Kalvarijos kalną ir pamatęs savo mirties vietą, Jėzus vėl neteko jėgų ir trečią kartą parpuolė po kryžiumi. Bažnyčios tėvų nuomone, šis trečiasis puolimas vaizduoja žmonių atkritimą į sunkiąsias nuodėmes. Skaudus yra žmogaus nepastovumas: nežiūrint tikro gailesčio ir tvirto pasiryžimo pasitaisyti, kartais jis atkrenta į tą pačią nuodėmę… Nepamirškime, kad Dievo gailestingumas yra didesnis negu mūsų nedorybė.

XXX. Viešpačiui Jėzui nuplėšia drabužius

„Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: „Kaukolės vieta“), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė“ (Mt 27, 33–34).

Kareiviai išvilko Jėzų iš drabužių, pasidalijo juos į keturias dalis, kiekvienam kareiviui po dalį, o dėl tunikos – ji buvo nesusiūta, nuo viršaus iki apačios megzta – metė burtą. Anot seno pasakojimo, ta tunika buvusi Jėzaus Motinos numegzta.

Bažnyčios tėvų nuomone, tunika simbolizuoja Bažnyčios vienybę.

XXXI. Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus

„Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius“. Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės“ (Mk 15, 25–28) „Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ (Lk 23, 35-37).

XXXII. Viešpats Jėzus kenčia ir miršta ant kryžiaus

Tris valandas Jėzus kabojo ant kryžiaus. Suklupęs šioje šventoje vietoje, rodos girdžiu Jėzaus balsą nuo kryžiaus:
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Klausk savęs, ar turi gerą žodį tiems, nuo kurių pats kenti.
„Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Ar aš stengiuosi paguosti artimą jo gyvenimui besibaigiant.
„Štai tavo Motina!“ (Jn 19, 27). Visą gyvenimą noriu būti ištikimas Marijos sūnus (dukra).
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34). Mirties kančioje trokštu Tavęs, Viešpatie.
„Trokštu“ (Jn 19, 28). Tik nuoširdi mano meilė gali Jėzaus širdies troškulį numaldyti.
„Atlikta“ (Jn 19, 30). Džiaugsmo spindulys tegul užklysta į mano sielą šiandien ir mirties valandą.
„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46).
Mirdamas aš rankose laikysiu Tavo kryžių, o lūpomis ištarsiu šiuos Tavo paskutinius žodžius.

XXXIII. Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus

Jėzus mirė. „Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių“ (Mt. 27, 51–52). „Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 33–34). „Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys“ (Jn 19, 40).

XXXIV. Viešpaties Jėzaus Kristaus kapas

„Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Ten jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti“ (Jn 19, 41–42). „Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą“ (Mt. 27, 59–61).

XXXV. Šventojo Kryžiaus atradimas

Karalienė šv. Elena ilgai ieškojusi Kalvarijos kalne atrado Viešpaties Jėzaus kryžių šalia kitų dviejų ir jį atpažino, stebuklingai išgijus ligoniui. Nuo to laiko Kryžiaus medžio dalelės yra laikomos bažnyčiose didžiausioje pagarboje, kaip brangi relikvija.