Šv. Hiacintas buvo vienas iš pirmųjų brolių, kuriuos pats šv. Dominykas priėmė į ordiną. Baigęs noviciatą ir davęs įžadus su kitais broliais buvo išsiųstas į misijas į Lenkiją. Kai 1228 metais Lenkijoje buvo įkurta dominikonų ordino provincija, šv. Hiacintas buvo paskirtas provincijolu, tačiau šio titulo atsisakė.

Misijonieriavo daugiausia Rusijoje, Prūsijoje ir Lenkijoje. Manoma, kad lankėsi Lietuvoje (apie 1231 m.), Latvijoje, Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Dėl to buvo vadinamas „šiaurės apaštalu“. Pasak legendos, Kijevą užpuolus totoriams, šv. Hiacintas stebuklingai išgelbėjo monstranciją su Švč. Sakramentu ir Švč. Mergelės Marijos statulą. Dėl to ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas vienoje rankoje laikantis monstranciją, arba Mišių taurę, kitoje – Dievo Motinos su Kūdikiu skulptūrėlę.

Mirė 1257 m. rugpjūčio 15 d. Krokuvoje. Liturginis minėjimas – rugpjūčio 17 d. 1527 metais beatifikuotas, 1594 m. kanonizuotas ir paskelbtas Bažnyčios šventuoju. 1686 m. popiežiaus Inocento XI paskirtas Lietuvos globėju.

1501 m. vienuoliai dominikonai prie buvusių Vilniaus miesto ribų šv. Hiacinto garbei pastatė medinę koplyčią.

Šv. Hiacintas vadintas keliautojų globėju, tad ir pastatyta koplyčia skirta pasimelsti keliautojams, išsirengiantiems iš Vilniaus į tolimą kelią. Mūrinė koplyčia pastatyta jau baroko laikais, o naujoji statula sukurta 1901 m. Senoji medinė skulptūra pergabenta į Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią ir pastatyta Šv. Hiacinto vardo koplyčioje.