Svarbus yra vyskupų Reinio ir Matulionio vaidmuo skleidžiant Dievo Gailestingumo kultą. 1940 m. Mečislovas Reinys paskiriamas Vilniaus ordinaro R. Jałbrzykowskio vyskupu pagalbininku – augziliaru. Užėjus naciams, paskui sovietams, vyskupijos valdymą jam tenka perimti porą kartų. Būtent arkivyskupas Reinys 1942 m. gegužės 29 d. patvirtina Dievo Gailestingumo vainikėlio maldą. Ši šventovė, tuo metu dar Švč. Trejybės bažnyčia, 1946 – 1947 m. yra paskutinė pal. Mykolo Sopočkos tarnystės vieta Vilniuje, prieš visam laikui pasitraukiant į Balstogę. Kunigas, pastebėjęs, jog pamaldų lankytojai nei lenkų, nei lietuvių kalbos gerai nesupranta, kreipėsi į tuometinį Vilniaus arkivyskupijos valdytoją Reinį, siūlydamas joje įvesti pamaldas rusų kalba. Arkivyskupas, suvokdamas svarbą, jog ir su antra okupacija atvykę rusakalbiai galėtų rasti kelią pas Dievą, priimti sakramentus, pasiūlymui pritaria. Tų pačių metų balandį, pal. M. Sopočkai dar tarnaujant šv. Jonų bažnyčioje, palankiai sutiko ir kitą jo prašymą – pirmąjį sekmadienį po Velykų leisdamas švęsti Dievo Gailestingumo šventę, kurios įsteigimo primygtinai prašė Jėzus per šv. vienuolę Faustiną. Tai buvo pirmas šios – visuotinės Bažnyčios liturginiame kalendoriuje įrašytos tik nuo 2000 m. – šventės minėjimas.

Gali būti, kad Dievo Gailestingumo apaštalą pažinojo ne vien arkivyskupas Reinys. Labai tikėtina, jog Matulionis buvo asmeniškai susitikęs su pal. Mykolu Sopočka, nes tuometinis Kaišiadorių vyskupijos prelatas Juozapas Labukas buvo šio kunigo bendramokslis Vilniaus kunigų seminarijoje ir bendradarbis Vilniaus krašte. O apie Vilniuje gyvenusią seserį Faustiną, jos šiame mieste patirtus Jėzaus apsireiškimus bei perduotą Dievo Gailestingumo žinią pal. Teofilius sužinojo iš seserų benediktinių. Dėl asmeninio pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai ir jai puoselėjamo pamaldumo, vyskupas Matulionis išsyk pajunta artumą žiniai apie iš šios Širdies srūvantį neišsenkamą Dievo Gailestingumą. Šio paveikslo kopiją turėjo savo privačioje koplyčioje, o 1943 m. birželio 6 d., iš Kaišiadorių rašydamas nuoširdų laišką draugui kunigui Vincui Dainiui, įdėjo Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį, platindamas šį pamaldumą: „Siunčiu jums Viešpaties Gailestingumo paveikslėlį – šaukitės į Dievo Gailestingumą, kuris Jus apsaugos.“

Gailestingojo Jėzaus paveikslas, šiuo metu esantis centriniame šios šventovės altoriuje, buvo baigtas tapyti 1934 m. birželio-liepos mėnesį, o kaip tik tuo metu Kaune birželio 28 d. – liepos 1 d. vyko Nacionalinis Eucharistinis kongresas, kurį vainikavo liepos 1 d. pasirašytas Lietuvos paaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai aktas. Tarp gausių parašų po šiuo aktu – Lietuvos Prezidento A. Smetonos, vyskupų M. Reinio, T. Matulionio, V. Borisevičiaus parašai.

Jau daugiau nei dešimt metų šioje šventovėje vyksta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Neabejotina, jog palaimintasis Teofilius tuo labai džiaugtųsi – ne kartą kalintas, ne visuomet įkalinimo vietose turėjęs galimybę aukoti Mišias, labai ilgėjosi Eucharistijos. 1937 m., minint Lietuvos krikšto 550 metines, jo uoliu rūpesčiu seserų benediktinių vienuolyne Kaune buvo pradėta nuolatinė Švenčiausiojo Sakramento adoracija. „Ateikite, pagarbinkime Jį !”.

V. Borisevičius šiame kalėjime pirmą kartą nuo 1945 m. gruodžio 18 d. šešias paras išlaikomas kaltinant jį antisovietine veikla, ryšiais su partizanais, mėginant ir užverbuoti. Nepavykus palaužti, buvo paleistas, kad apsispręstų. Po pokalbio su arkivyskupu Reiniu 1946 m. sausio 3 d. NKGB (MGB) vadovybei parašė: „Po to, ką aš išgyvenau paskutinėmis dienomis, Šv. Jono Evangelijoje (10,11) perskaityti Atpirkėjo žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“, mane giliai sukrėtė. Dėl to aš pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine ir tai daryti kategoriškai atsisakau. Jei aš nusikaltau, turiu pats išpirkti savo kaltę, o ne kas nors kitas už mane. To reikalauja mano religija.“ Sąmoningai ar ne, antrą kartą suimamas M. Reinio 62-ojo gimtadienio dieną – vasario 5-ąją. Buvo kankinamas, tardomas. Po beveik 7 mėnesių, rugpjūčio 28 d. LSSR MVD kariuomenės tribunolas nuteisia vyskupą mirties bausme ir kitą dieną perveža į Lukiškių kalėjimą.

Praėjus lygiai metams po vyskupo Borisevičiaus pirmojo arešto, 1946 m. gruodžio 18 d., suimamas ir čia iki 1947 m. lapkričio mėn. kalinamas Kaišiadorių vyskupas Matulionis. Buvo kaltinamas uždraudęs kunigams skelbti bažnyčiose politinio turinio informaciją, įspėjęs katalikišką jaunimą nestoti į pionierių ir komjaunuolių organizacijas, raginęs padėti dėl karo ir tremčių nukentėjusiems žmonėms. Buvo tardomas. Tarp tardytojams pateiktų atsakymų galima perskaityti: „Prisipažįstu, kad mano laiškai tikintiesiems buvo prieš bolševizmą, prieš Tarybų valdžią. […] Priežastis paskatinusi mane parašyti šiuos kreipimusis, buvo mano nepritarimas Tarybų valdžios politikai religiniu klausimu; mano nuomone Tarybų valdžia persekiojo religiją, todėl aš ir raginau tikinčiuosius melstis už tai, kad nebepasikartotų 1940 metai, kai Lietuva įėjo į Tarybų Sąjungos sudėtį. […] O jeigu Tarybų valdžia vis dėlto būtų grįžusi į Lietuvą, aš norėjau, kad tikintys lietuviai griežtai laikytųsi religijos, nepasiduotų bolševikų ir jų sukurtų organizacijų vykdomai antireliginei propagandai.“ Kadangi vyskupas Matulionis gerai išmanė Bažnyčios kanonus ir sovietinius įstatymus, tardytojams nepavyksta surinkti teismo medžiagos. Sprendimą priėmė Maskvoje veikęs Ypatingasis Pasitarimas (Осо́бое совеща́ние при МГБ СССР) 1947 m. nuteisęs Kaišiadorių vyskupą kalėti septynerius metus ypatingo režimo Vladimiro kalėjime, į kurį iš Vilniaus išvežamas lapkričio 19 d.

1947 m. birželio 12 d. M. Reinys sovietų valdžios areštuojamas už “tarpininkavimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje, nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją“. Arkivyskupą buvo bandoma užverbuoti nuo pat antrosios okupacijos pradžios, šantažuojant į nelaisvę patekusių giminaičių likimu – 1941 m. ištremta daug M. Reinio artimųjų: broliai Kazimieras ir Jonas, seserys Emilija ir Leokadija. Siekta, kad jis bažnytinės vyresnybės vardu pasirašytų kreipimąsi į miško brolius, ragindamas juos legalizuotis. Savo kategorišką atsisakymą tai daryti arkiv. Reinys pagrindė Bažnyčios kanonais, draudžiančiais kištis į politiką. Buvo tardomas. 1947 m. birželio 16 d. protokole sovietinis tardytojas Golycinas įrašė: „Klausimas: Kas Jus paskatino rašyti antitarybinio ar, kaip Jūs vadinate, antibolševikinio-antikomunistinio turinio straipsnius? Atsakymas: Prieš bolševizmą nukreiptus straipsnius spaudoje aš rašiau visiškai sąmoningai, kaip žmogus, nepritariantis bolševikinei ideologijai ir pasaulėžiūrai.“ Nuteistas tais pačiais metais 8 metams laisvės atėmimo griežtojo rėžimo Vladimiro kalėjime (1989 m. reabilituotas). Laisvės atėmimui einant į pabaigą, neaiškiomis aplinkybėmis miršta.

Pastatytas dar carinės Rusijos laikais – 1904 m. – moderniausias kalėjimas tuometinėje imperijoje. Jame teko kalėti ne vienai iškiliai Lietuvos asmenybei, tarp jų: V. Kudirka, Žemaitė, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas; buvo kalinami Lietuvos politiniai kaliniai, partizanai, nacių okupacijos metais kalėjimo teritorijoje, prieš išvežant sušaudyti Paneriuose, buvo laikomi žydai.

Carinių laikų kalėjimas su šv. Mikalojaus Stebukladario bažnyčia gali mums priminti pirmąją pal. T. Matulionio atliktą bausmę, kai 1910 m. už mišrioje – stačiatikės ir kataliko – šeimoje gimusio kūdikio krikštą buvo nuteistas vieneriems metams nelaisvės. Kadangi caro valdžia už konfesinius nusikaltimus katalikų kunigų į kalėjimą nesodino, bausmę buvo leista atlikti vienuolyne Peterburge. Pats pal. Teofilius tokio laisvės suvaržymo bausme nelaikė, veikiau prasmingomis rekolekcijomis, mąstydamas ir apie krikščionių susiskaldymo gimdomus nesusipratimus, kliūtis išganymui. Paskui, labai greitai po slaptų šventimų 1929 m. į vyskupus, bolševikinėje Rusijoje kalintas ne kartą – Solovkų salose buvusio vienuolyno patalpose įrengtame kalėjime, iš jo perkeltas į kalėjimą Leningrade, paskui – į lagerį prie Ladogos ežero. Ten dirbo itin sunkius fizinius darbus – buvo dienų, kai ant savo pečių per šakas ir akmenis šimtą ar daugiau metrų iš miško į kelią išnešdavo po 12 m3 malkų. Dėl šio darbo tampa neįgalus. Lietuvos vyriausybei ėmusis žingsnių ir susitarus dėl mainų kaliniais, 1933 m. vyskupas (nuo 1929 m.), su kitais bolševikinėje Rusijoje kalintais lietuviais kunigais, buvo sugrąžintas į Lietuvą. Mainais į lietuvius kunigus į Rusiją išsiųstų kalinių grupėje buvo būsimas Tarybų Lietuvos vadovas A. Sniečkus. Nepaisant patirtų sunkių išbandymų, kentėjimų, vyskupas Matulionis visą gyvenimą, matydamas svarbą, degs noru grįžti misijoms į Rusiją.

Dievo tarnui M. Reiniui Lukiškių kalėjime teko sėdėti 1919 m. už kalbą, pasakytą minint pirmąsias Lietuvos Nepriklausomybės metines. Suėmė jį ir Lukiškėse pasodino tuo metu Vilniuje šeimininkavę bolševikai. Vėliau kaip įkaitas su kitais lietuviais iki liepos mėn. kalėjo pirma Daugpilyje, o paskui Smolenske. Lietuvos ir Rusijos vyriausybėms pasikeitus kaliniais, kun. M. Reinys atgauna laisvę ir sugrįžta. Remdamasis P.Dogelio atsiminimais bei paties Reinio pasakojimais, šio pirmojo kalinimo ir išlaisvinimo sunkumus ir išbandymus yra aprašęs P.Dovydaitis jubiliejiniame rašinyje „Vyskupui Mečislovui Reiniui laiškas jo amžiaus 50 metų sukaktuvių proga“: „Vilnių užėmusiems bolševikams Tu buvai dagys aky. Mat buvai ne tik sausas „štubengelertas“, t.y ne tik kabinetinis mokslo žmogus ir mokytojas, bet ir visuomenininkas. Toks būdamas, Tu, jei turėdavai kur galimumo kokią viešą paskaitą paskaityt, su bolševizmu nekoketuodavai, kaip kad kai kas iš katalikų darė. Dėl to bolševikai pirmiausia puldavo Tave savo laikraštpalaikiuose, o kai buvo priversti iš Vilniaus sprandatrūkčiais nešdintis, tai su kitais įžymesniais Vilniaus lietuvių veikėjais ir Tave jie pasigrobė kaip įkaitą. Tai reiškė, kad Tavo lyginamasis svoris jau tuomet buvo neeilinis. Areštavę Tave 1919 m. vasario mėn. 23 d., paleido tik lygiai po penkių mėnesių. Būdamas specialybe psichologas ir nelabai kalbus atsilankantiems pas Tave intervjuvistams, vienam tokių šį savo gyvenimo penkių mėnesių laikotarpį pavadinai „specifinio malonumo“ laikotarpiu ir jį taip apibūdinai vienu sakiniu: „1919 metais bolševikai davė geros progos per penkis mėnesius jų lėšomis pažinti Vilniaus, Daugpilio ir Smolensko kalėjimus, jų malonumus su…visomis jų blakėmis asmeniškai patirti ir tuo būdu gerai susipažinti su kalinio psichologija.“

Vyskupas V. Borisevičius čia buvo kalinamas paskutinius savo gyvenimo mėnesius po mirties nuosprendžio – nuo 1946 m. rugpjūčio 29 dienos. Iškalbinga, jog tą dieną Bažnyčia mini šv. Jono Krikštytojo nukankinimą, apie kurį yra parašyta „Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą“ (Jn 1,8). Kunigystės kelio pradžioje, 1913 m. Kalvarijoje, V. Borisevičius tarnavo kalėjimo kapelionu, o 1946 m. lapkričio 18 d. paskutinius jo žingsnius žengė pats būdamas kalinys.

V. Borisevičiaus palaikai 1999 m. (rugsėjo 27 d.) buvo perlaidoti Telšių katedros kriptoje. 1991-aisiais pradėta vyskupo beatifikacijos byla. 2018 m. baigtas vyskupijos bylos etapas ir surinkta medžiaga perduota į Šventųjų skelbimo dikasterijai Vatikane.