Pranciškonų kelias Vilniuje. Pranciškonų vienuolijos istorija.

4 Objektai

7 Kilometrai

2 Valandos

Lietuvos kaimynės Lenkijos žemėse pirmieji pranciškonų vienuolynai atsirado netrukus po Pranciškaus Asyžiečio mirties 1226 m. Norėdami skelbti Evangeliją pagonims ir kitatikiams, mažesnieji broliai vyko į misijas, taip pat ir į tuometinę pagonišką Lietuvą. Pirmieji pranciškonai Lietuvoje atsirado valdant karaliui Mindaugui. Būtent jo laiku iš pranciškonų buvo išrinkti pirmieji Vilniaus vyskupai – Andrius ir Jokūbas. Pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius mokėjo lietuviškai ir per savo vyskupavimo dešimtmetį padėjo pagrindinius pamatus Vilniaus vyskupijai. Deja, pirmaisiais Vilniaus kankiniais taip pat tapo pranciškonai ir tai liudija Šv. Kryžiaus bažnyčia (S. Daukanto a. 1).

Po Lietuvos krikšto pranciškonų vienuolija Lietuvoje sparčiai plėtėsi. XV a. pradžioje vienuolijoje kilo sąjūdis už griežtesnį šventojo Pranciškaus regulos laikymąsi, todėl vienuolija skilo į observantus ir konventualus. Dauguma senųjų vienuolynų Lietuvoje liko konventualams, kurie laikėsi sušvelnintos regulos ir gyveno sėsliau nei observantai. Pastarieji Lenkijoje ir Lietuvoje pagal vieną observantų judėjimo vadų – šventąjį Bernardiną Sienietį – pradėti vadinti bernardinais.

Pranciškonai konventualai kartu su dominikonais buvo pirmieji katalikybės skleidėjai LDK, vėliau aktyviai kovojo su protestantais, rengė viešus religinius disputus, Vilniaus miestelėnams ir didikams skaitė teologinio turinio konferencijas, o XVIII–XIX a. pasižymėjo skleisdami Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kultą, sakė pamokslus įvairiomis kalbomis.

MARŠRUTO OBJEKTAI

Aprašymas, nuotraukos, praktinė informacija

Trijų kryžių kalnas

Trijų kryžių paminklas skirtas septyniems kunigaikščio Algirdo laikų Vilniaus kankiniams pranciškonams atminti. Jis pastatytas ant Kreivojo kalno, dar vadinamo Plikuoju, o dabar – Trijų kryžių kalnu. Betoninį Trijų kryžių paminklą 1916 m. suprojektavo žymus architektas Antanas Vivulskis, kuris žuvo iškart po Pirmojo pasaulinio karo, gindamas Vilnių nuo bolševikų. 1950 m. sovietų valdžia šį paminklą susprogdino. Jo nuolaužas galima pamatyti kalno papėdėje. Dabartiniai Trys kryžiai atstatyti 1989 m., prieš pat atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

Trijų Kryžių kalnas

Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas

Bažnyčia patenka į Gailestingumo kelio, Marijos gerbimo vietų maršrutus

Bernardinų vienuoliai su misijomis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atkeliavo XV a. viduryje. Pirmąją medinę bažnyčią pastatė XV a. Vilniuje įsikūrę bernardinai – pranciškonai observantai, siekę gyventi pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio (1182–1226) vienuolinio gyvenimo idealą. Medinė bažnyčia sudegė, o vėliau pastatytos mūrinės bažnyčios didžiąją dalį teko išardyti dėl konstrukcinių klaidų.

1506–1516 m. pastatyta dabartinė bažnyčia, kurioje išliko nugriautos bažnyčios presbiterija – vienuolių choras ir zakristija. Bažnyčia laikyta vienu iš didžiausių ir puošniausių miesto pastatų. Bernardinų vienuolynas statytas kartu su bažnyčia, čia veikė noviciatas, seminarija, skriptorijus, sukaupta biblioteka. Bernardinai ypač garsėjo savo pamokslininkais, turėjo savų amatininkų. XIX a. po sukilimų caro valdžia vienuolyną uždarė. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurtas Vilniaus dailės institutas (dabartinė Dailės akademija). Sovietmečiu bažnyčia buvo paversta Dailės instituto sandėliu. Pranciškonai jiems sugrąžintą bažnyčią atšventino 1994 m.

Iki šių dienų yra išlikę ir restauruoti trylika vėlyvojo baroko stiliaus medinių altorių. Šoninėse bažnyčios navose galima grožėtis gotikiniais krištoliniais, kryžminiais ir žvaigždiniais skliautais. Navų sienas puošia gotikinės polichrominės freskos. Tai spalvingos figūrinės kompozicijos Biblijos, šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo ir hagiografinėmis temomis. Ši tapyba sukurta XVI a. ir laikoma unikalia.

Bažnyčioje saugoma seniausia žinoma Lietuvoje XV a. Nukryžiuotojo skulptūra – dabar ji kabo dešinės navos Šv. Florijono (Trijų Karalių) koplyčioje. Bernardinams būdingą pamaldumą kenčiančiam Kristui liudijo ir XVII a. bažnyčios šventoriuje pradėta kurti Kalvarija. Vėliau, Kalvarijai sunykus, Kryžiaus keliai įrengti koplyčioje šalia bažnyčios. Iš šios Kalvarijos išliko tik viena „Kristaus laiptų“ (Scala Sancta) stotis. Joje įrengta Šventųjų laiptų, šv. Elenos atvežtų iš Jeruzalės į Romą, kopija. Į šią koplyčią galima patekti ir meldžiantis kilti „Kristaus laiptais“ per 1874 m. pristatytą neogotikinę varpinę, esančią lauke.

Sopulingosios Dievo Motinos atvaizdas buvo nutapytas 1699 m., gavus teisę į to paties pavadinimo atlaidus. Paveikslas su apkaustais pakabintas Sokalio arba Rusiškosios Dievo Motinos altoriuje, kuris yra kairėje pusėje šalia centrinio altoriaus. Šis atvaizdas yra vienas garsiausių malonėmis pagarsėjusių Marijos atvaizdų, susijusių su Lietuvos ir Lenkijos bernardinais.

Maironio g. 10, Vilnius
Bažnyčia atidaryta:
I–II 7.30–18.00
III–V 7.30–19.00
VI 8.30–19.00
VII 8.30–18.00
Šv. Mišios (lietuvių k.)
I–II 7.30
III–V 7.30, 18.00
VI 9.00, 18.00
VII 10.30, 13.00, 17.00
Šv. Mišios (anglų k.)
VII 9.00

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir pranciškonų konventualų vienuolynas

Bažnyčia patenka į Marijos gerbimo vietų maršrutą

Archeologiniais tyrimais nustatyta, kad vieta Trakų gatvėje, kur stovi pranciškonų konventualų bažnyčia, yra viena ankstyviausių katalikiškų Vilniaus vietų. Čia rasti radiniai byloja apie krikščioniškai laidotus palaikus dar prieš pastatant pirmąją mūrinę bažnyčią XIII a. pabaigoje. Kaip ir dauguma kunigaikščio Vytauto ir karaliaus Jogailos statytų šventovių, ši pranciškonų bažnyčia konsekruota Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų titulu. Jos vardas rašytas ir su priedėliu „in Arena“, t. y. Smiltynėje, kadangi taip vadinta ši miesto vieta.

1390 m. kryžiuočiai, puldami Vilniaus pilis, kartu sudegino ir pranciškonų statinius. 1421 m. pastatyta nauja bažnyčia ir panašiu metu – vienuolynas. Vertingų vienuolyno architektūros fragmentų, ankstesnių nei XVIII a., kiek daugiau išliko bažnyčioje nei vienuolyno pastate. XIX a. po sukilimų vienuolynas ir bažnyčia buvo uždaryti, atimta turtinga biblioteka. Sovietmečiu bažnyčioje buvo įkurtas archyvas. 1998 m. bažnyčia buvo sugrąžinta pranciškonams konventualams.

Prie įėjimo į bažnyčios ir vienuolyno teritoriją prie tvoros stovi barokinė Suzinų šeimos koplyčia, pastatyta kazokų nužudytiems vilniečiams.

Baltoji Madona, arba Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo statula, mieste malonėmis garsėjo nuo XVIII a. Tuomet ji stovėjo vienuolyno salėje, kur buvo priimami lankytojai. Marija vaizduojama besilaukianti, kaip aprašyta Apreiškime Jonui. Greičiausiai tai ir lėmė, kad Baltoji Madona gerbiama kaip šeimos sergėtoja, nedarnių šeimų taikytoja ir šeimų, negalinčių susilaukti vaikų, užtarėja bei negimusių kūdikių globėja. 1864 m. carui uždarius vienuolyną Marijos statula buvo paslėpta užtinkuojant ją nišoje. 1935 m. pranciškonai statulą pernešė į Šv. Lauryno koplyčią. Sovietmečiu statula vėl buvo užtinkuota koplyčios nišoje ir niekas neįtarė, kas paslėpta valstybės archyvo sandėlio sienoje. Bažnyčią sugrąžinus pranciškonams statula buvo atidengta.

Pranciškonų g. 1, Vilnius
Bažnyčia atidaryta:
I–VII 10.00–20.00
Šv. Mišios (lietuvių k.)
I–V 17.30
VI, VII 10.00
Šv. Mišios (lenkų k.)
I–V 19.00
VII 11.30, 13.00
+370 555 24569

Šv. Mikalojaus bažnyčia

Bažnyčia patenka į kitus Marijos gerbimo vietų maršrutą

Tai pati seniausia Vilniaus bažnyčia, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1320 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pakvietė krikščioniškosios Europos amatininkus ir pirklius atvykti į Vilnių. 1323 m. laiške pranciškonams jis rašė, kad Vilniuje jiems pastatyta bažnyčia. Tai, kad bažnyčia buvo susijusi su pirklių atvykimu į miestą, liudija jai suteiktas Vidurio Europos regiono tradicinis šv. vyskupo Mikalojaus Miriečio – keliautojų, pirklių, amatininkų, belaisvių, vaikų globėjo – titulas.

Bažnyčia buvo išmūryta 1382–1387 m. LDK vietininko Vilniuje J. Jaunio (Janulio) rūpesčiu ir lėšomis. Šį statybos laiką patvirtina archajiškos architektūrinės ankstyvosios gotikos bažnyčios formos. Bažnyčia rekonstruota ir atnaujinta kelis kartus, todėl išryškėja interjero (skliautų, altorių) XVI a. pradžios vėlyvosios gotikos ir XVIII a. vidurio vėlyvojo baroko formos.

Bažnyčią į tris navas dalija grakštūs stulpai, besiremiantys į žvaigždinius skliautus.  Didžiajame altoriuje – Nukryžiuotasis. Kairiajame altoriuje – šv. Mikalojaus paveikslas. Dešiniajame altoriuje gerbiamas išskaptuotas iš medžio, dažytas ir paauksuotomis plokštėmis uždengtas Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas.

1901–1939 m. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo vienintelė Vilniaus bažnyčia, kurioje vyko lietuviškos pamaldos, todėl ji tapo žinoma kaip lietuvių kultūros židinys. 1930 m. Vilniaus lietuvių pastangomis bažnyčioje pastatytas paminklas Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukakčiai paminėti. Pokario metais, uždarius Vilniaus arkikatedrą baziliką, bažnyčia atliko prokatedros funkciją. 1959 m. šalia bažnyčios pastatyta skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurta Vilniaus globėjo šv. Kristoforo skulptūra. Tai buvo savotiškas rezistencijos aktas, nes miesto herbą, kuriame vaizduojamas šis šventasis, sovietų režimas buvo uždraudęs.

Šv. Mikalojaus g. 4, Vilnius
Bažnyčia atidaryta:
I–VI 13.00–18.30
VII 7.30–15.00
Šv. Mišios (lietuvių k.)
II–V 8.00, 18.00
VI 9.00
VII 8.00, 10.00, 14.00
+370 5 262 3069