Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias organizuotai vaikščiojamas (pradžia nuo Sopulingosios Dievo Motinos koplyčios, šalia mašinų stovėjimo aikštelės): Didįjį penktadienį, visą savaitę prieš Sekminių šventę, atlaidų laikotarpiu (nuo Šv. Kryžiaus Atradimo dienos gegužės 3 d. iki Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventės rugsėjo 14 d.) – pirmą mėnesio penktadienį 15.00 veda pranciškonai pasauliečiai, sekmadieniais 7.30 veda pasauliečiai.

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias oficialiai pašventintas 1669 m. per Sekmines dėkojant Dievui už pergalę prieš Rusijos kariuomenę, keletą metų niokojusią Vilniaus kraštą. 1772 m. šia vieta besirūpinantys Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno dominikonai, remiami didikų ir iškilių dvasininkų, pastatė čia Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią ir 20 naujų koplyčių. Statant buvo stengiamasi atsižvelgti į Jeruzalės topografiją, Jeruzalės miesto dalių orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu. Atstumai tarp atskirų stočių buvo matuojami žingsniais išlaikant Jeruzalės gatvių atstumus.  Iki XX a. ansamblis keitėsi mažai. Daugiau nuostolių padarė tik Napoleono kariuomenė ir sovietmetis. Sovietinės valdžios įsakymu 1962 m. per vieną naktį susprogdintos beveik visos Kryžiaus kelio stotys, tačiau tai nesustabdė žmonių pamaldumo Kristaus kančiai. Kalvarijų kelią eidavo slaptų vienuolijų nariai ir tikinčiųjų grupės. Kryžiaus kelio stočių atstatymas pradėtas tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir užbaigtas 2002 m. Dabartinį 7 km ilgio kelią sudaro 35 stotys.

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra kompozicinis ir idėjinis Vilniaus Kalvarijų centras. Aukšta kalva, ant kurios pastatyta bažnyčia, Kalvarijų topografijoje atitinka Golgotos kalną. Didysis altorius, dar vadinamas Nukryžiuotojo, yra svarbiausia Kryžiaus kelio stotis, skirta Išganytojo mirčiai ant Kryžiaus paminėti. Altoriuje esančią Nukryžiuotojo figūrą tikintieji laiko stebuklinga.