Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Zigmanto III Vazos sekretoriaus Vaitiekaus Adalberto Chludžinskio iniciatyva buvo pastatyta 1632 m. tuometiniame miesto pakraštyje – prie pietvakarinės miesto gynybinės sienos ir šiandien nebeišlikusių Rūdininkų vartų. 1628 m. sujungus ankstesnius pastatus, baigtas statyti vienuolynas. Jis buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senosios regulos karmelitų centrų. 1810 m. prie Visų Šventųjų bažnyčios susikūrė viena didžiausių parapijų Vilniuje (1830 m. jai priklausė 12 250 parapijiečių).

1743 m. prie kairės fasado pusės pristatyta vėlyvojo baroko formų varpinė, atspindinti Vilniaus baroko mokyklos tradicijas ir tapusi vienu iš senamiesčio ryškiausiai matomų statinių. XVIII a. pabaigoje perstatyta ir pati bažnyčia. Ji yra trinavė, bazilikinė, su gilia presbiterija ir dviem kupolinėmis koplyčiomis iš šonų. Bažnyčioje yra 18 altorių, papuoštų paveikslais, ryškiai dažytomis skulptūromis ir aukso spalvos puošybiniais elementais.

Po 1831 ir 1863 m. sukilimų vienuolyne įkurdinti uždarytų vienuolynų vienuoliai, pradėjo veikti kunigų kalėjimas. 1886 m. vienuolynas uždarytas, ir tai vėliausiai uždarytas Romos katalikų vienuolynas Vilniuje. 1887 m. jį perėmė vaikų prieglaudų draugija, jame buvo įrengti butai, parduotuvės. Sovietmečiu vienuolyno pastatuose buvo butai, pirmame aukšte veikė bakalėjos parduotuvės, įrengtas LTSR Dailės muziejaus liaudies meno skyrius. Bažnyčioje veikė sandėlis, o 1975–1990 m. Vilniaus dailės muziejaus ekspozicija.

Bažnyčios altoriuose iki jos uždarymo kabojo 11 paveikslų su aptaisais, kurie liudijo apie malones, teikiamas tikintiesiems per šiuos paveikslus. 1991 m. grąžinus bažnyčią tikintiesiems, šventovė buvo atnaujinta ir sugrąžinti kai kurie jai priklausę paveikslai. Bažnyčios kairiajame šoniniame altoriuje gerbiamas karmelitams priklausęs aptaisais puoštas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, o kitoje pusėje, dešiniajame altoriuje, kabo taip pat vertingas XVII a. karmelitiškos ikonografijos paveikslas Dievo Motinos, Skaistyklos Sielų Gelbėtojos, atvaizdas.

Dievo Motina, Skaistyklos Sielų Gelbėtoja ir karmelitų pamaldumas Marijai. Karmelitai Švč. Mergelę Mariją laikė tobulo maldos gyvenimo pavyzdžiu, rodančiu kelią pas Dievą. Lietuvoje karmelitai ypač skleidė maldos už mirusiuosius praktiką, susietą su pamaldumu Dievo Motinai. To meto religinėje vaizduotėje svarbią vietą užėmė skaistykla, kurioje mirusieji prieš amžinąjį gyvenimą apvalomi nuo ydų ir trūkumų. Dievo Motina laikoma svarbiausia sielos sutaikymo su Dievu palydove ir tarpininke.