Vilniaus šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

Bažnyčia taip pat patenka į Gailestingumo kelio, Šv. Jono Pauliaus II kelio, Marijos gerbimo vietų, Vilniaus šventųjų maršrutus

Istorinę kelionę Lietuvoje šv. Jonas Paulius II pradėjo malda Vilniaus arkikatedroje bazilikoje primindamas, kad šioje šventovėje plaka lietuvių tautos širdis. Vilniaus arkikatedra yra viena seniausių Lietuvos bažnyčių. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose ji paminėta 1387-aisiais, Lietuvos krikšto metais. Šv. Vladislovo (Vengrijos karaliaus ir globėjo) titulas katedrai suteiktas pagal to meto Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jogailos krikšto vardą. Centriniame altoriuje esantis paveikslas, nutapytas žymaus lietuvių dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus, vaizduoja kito Vilniaus katedros globėjo Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo mirtį. Pasakojama, kad jis kritikavo Lenkijos karaliaus Boleslovo II nederamą žiaurumą bei amoralų elgesį ir galiausiai atskyrė Boleslovą II nuo Bažnyčios. Karalius vyskupą nužudė per šv. Mišias.

Per daugiau nei 600 metų ne kartą perstatyta Katedra dabartinę neoklasicistinio stiliaus išvaizdą įgavo XIX a. pradžioje (architektas Laurynas Gucevičius). Sovietiniu laikotarpiu (1949–1988) Arkikatedra buvo uždaryta, joje ilgą laiką veikė Vilniaus paveikslų galerija. Tik 1988 m. ji grąžinta tikintiesiems ir iškilmingai atšventinta, į ją taip pat sugrąžintos šv. Kazimiero – Lietuvos ir jaunimo globėjo relikvijos, gerbiamos puošnioje Šv. Kazimiero koplyčioje, kuri yra vienas iš vertingiausių baroko paminklų Lietuvoje. Katedra pastatyta XVII a. I pusėje, gausiai papuošta marmuru, stiuko lipdiniais, freskomis. Dešinėje navoje esančioje Goštautų koplyčioje gerbiamas Šv. Mykolo Dievo Motinos, arba Sapiegų Madonos, paveikslas, dėl daugybės tikinčiųjų patiriamų malonių 1750 m. karūnuotas popiežiaus palaimintomis karūnomis. Katedroje buvo įrengta 11 koplyčių, o šiandien melstis pritaikytos šešios. Be anksčiau minėtų dešinėje navoje įrengtų šv. Kazimiero ir Goštautų koplyčių piligrimai gali melstis Švč. Sakramento ir Tremtinių koplyčiose, o kairinėje navoje – Šv. Vladislovo ir Valavičių koplyčiose.

Arkikatedros požemiuose buvo laidojami Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelnę didikai, valdovai, vyskupai ir kapitulos nariai. Karališkajame mauzoliejuje palaidotas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, karalienės Barbora Radvilaitė ir Elžbieta Habsburgaitė, valdovo Vladislovo IV Vazos širdis. 1985 m. atrastas arkikatedros lobynas. Tai Lietuvos auksakalystės šedevrai, kurie 1939 m. rudenį, prasidėjus karui, paskubomis paslėpti nišoje tarp Goštautų ir dabartinės Tremtinių koplyčios. Šiandien arkikatedros lobynas eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje.

Vilniaus katedros varpinė

Varpinė – svarbi Vilniaus arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių komplekso dalis, miesto simbolis. Bokšto aukštis – 52 m. Varpinės istorija siekia XIII a. vidurį, dabartinę išvaizdą ji įgavo XIX a. pradžioje. Pastato viršuje laiką skaičiuoja seniausias miesto laikrodis, į šv. Mišias kviečia varpų skambėjimas, atsiveria netikėta Vilniaus panorama.

Didieji varpai skamba kviesdami į šv. Mišias, liturginių iškilmių, įvairių minėjimų ir švenčių proga. Senieji katedros varpai pražuvo per įvairias negandas. Iki šių dienų išliko tik du, skelbiantys laikrodžio dūžius. 2002 m. Kelno arkivyskupas Joachimas Meisneris padovanojo Vilniaus arkikatedrai šešis naujai nulietus varpus, kurių skambėjimo galima pasiklausyti iš arti.

Pagal seną tradiciją kiekvienas bažnyčios varpas turi vardą, simbolinį ženklą ir įrašą lotynų kalba. Pats didžiausias varpas, sveriantis 2595 kg, buvo pakrikštytas Joachimo vardu – kardinolo Joachimo Meisnerio šventojo globėjo garbei. Ant varpo matomas inkaras simbolizuoja viltį, o užrašas skelbia: Spes nostra firma („Mūsų viltis tvirta“).

Antrasis didžiausias varpas, sveriantis 1505 kg, paskirtas šv. Kazimierui. Ant šono buvo išlietas šio šventojo skaistumą simbolizuojančios lelijos horeljefas ir užrašyti karalaičio pamėgto himno žodžiai: Omni die dic Mariae („Tu kasdieną šlovink Mariją“). Ši giesmė labai populiari ir Vokietijoje, kur varpas pagamintas.
Katedros varpinės laikrodis – pats seniausias mieste. Manoma, į bokštą jis buvo įkeltas dar XVII a.

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (Bažnytinio paveldo muziejus)

Bažnyčia taip pat patenka į Gailestingumo kelio ir Vilniaus Šventųjų maršrutus.

Bažnytinio paveldo muziejus 2009 m. įkurtas Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje – Sapiegų giminės mauzoliejuje. Čia galima pamatyti pusę šimto metų Katedros mūro sienoje slėptą Vilniaus katedros lobyną, seniausius Lietuvos auksakalystės ir tekstilės šedevrus, valdovų dovanas ir garsių menininkų kūrinius.

Vilniaus katedros lobynas – seniausias ir gausiausias iš visų lobynų, saugotų Lietuvos bažnyčiose. Pirmiausia į jį pateko Gediminaičių Jogailos ir Vytauto bei jų žmonų dovanoti brangūs liturginiai reikmenys ir iš kitų šalių atsiųstos dovanos Lietuvos krikšto proga. Valdovai, didikai, vyskupai dovanojo katedrai prabangius liturginius reikmenis: kryžius, taures, relikvijorius, monstrancijas. Per karus vertybės buvo slepiamos, išvežamos, paskutinį kartą slėptuvėje atsidūrė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Vilniaus katedros lobynas buvo užmūrytas slėptuvėje. Jis atrastas 1985 m., tačiau pirmą kartą visuomenei pristatytas tik 1999–2003 m. parodose Lietuvos dailės muziejuje. 2006 m. visas katedros lobynas grąžintas Vilniaus arkivyskupijai ir nuo 2009 m. eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje.

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir buvęs bernardinių vienuolynas – įspūdingas Renesanso laikų ansamblis. Jo statybą ir puošimą rėmė Leonas Sapiega, vienas garsiausių XVI–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų. Vienuolyne įsikūrė griežtą klauzūrą priėmusios seserys bernardinės. Bažnyčia tapo ne tik maldos namais, bet ir Sapiegų giminės mauzoliejumi.

Po bažnyčios grindimis yra išlikusios penkios laidojimo kriptos. Vienose laidotos vienuolės, kitose – pasauliečiai. Sapiegų šeimos kriptoje palaidotas Leonas Sapiega, jo sūnūs Jonas Stanislovas, Kristupas ir kiti šeimos nariai. Bažnyčioje išliko keturi ypač vertingi XVII a. pr. Sapiegų giminės antkapiai, liudijantys užsakovų galią, turtą ir subtilų meninį skonį.

Sovietmečiu, uždarius vienuolyną ir bažnyčią, pastatai kurį laiką buvo nenaudojami, apleisti, XVIII a. bažnyčios altoriai ir sakykla išgriauti. Po 1964 m. gaisro remontuotoje bažnyčioje atidarytas Architektūros muziejus, o vienuolyno patalpos pritaikytos studentų bendrabučio, butų, gamybinių dirbtuvių reikmėms. 1993 m. bažnyčia ir apleistos vienuolyno patalpos grąžintos Vilniaus arkivyskupijai.