PRIEŠISTORĖ

Vilnius, daug kartų patyręs badą, potvynius, karą, ugnį, dabar – augantis ir klestintis – vadinamas gailestingumo miestu. Jo gyventojai, kaip liudija istorija, slaugė maro ištiktus ligonius, laidojo apleistus mirusiuosius, globojo našlaičius ir šelpė beturčius, atidavė savo gyvybę už persekiojamuosius, ideologinio melo akivaizdoje tiesą brangino labiau už savo saugumą, karališką orumą išmainė į veiklią meilę vargstantiems ir prispaustiesiems.
Neatsitiktinai ir Vilniaus miesto herbe vaizduojamas Šv. Kristoforas, ant pečių nešantis Kristų su viso pasaulio vargais su sunkumais.

AUŠROS VARTŲ

GAILESTINGUMO MOTINA

Į šias gėrio ir blogio batalijas daugiau kaip keturis šimtus metų žvelgia Aušros Vartų Gailestingumo Motina, kurios paveikslas, XVI a. nežinomo autoriaus nutapytas, kabojo miesto vartuose. Aušros Vartų Marija vadinta miesto gynėja, vartais į dangiškąją Jeruzalę, o Gailestingumo Motinos titulą jai 1927 metais suteikė popiežius Pijaus XI, kuris karūnavo paveikslą palaimintomis karūnomis. Čia, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčioje, žėri nesuskaičiuojama daugybė votų, liudijančių Marijos ir tikinčiųjų nepaliaujamą, metai iš metų tvirtėjantį ryšį.
1933 m. į Gailestingumo Motinos kongregacijos vienuolyną Vilniuje atvyksta sesuo Faustina. Taip prasideda Vilniaus – miesto, iš kurio į pasaulį pasklinda Dievo Gailestingumo žinia, istorija.

GAILESTINGUMO APAŠTALĖ

ŠV. FAUSTINA

Prieškario Lenkijoje gimusi, iš kuklios šeimos kilusi sesuo Marija Faustina Kovalska (1905–1938), aktyviai siekusi vienuolinio gyvenimo, sau vietos ieškojusi daugelyje Varšuvos vienuolynų, 1925 metais tapo Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos seserimi.
Pirmaisiais metais vienuolyne Faustina džiūgauja, kad jaučiasi lyg pagaliau gyventų dangišką gyvenimą. Vis tik dėl mistinių patyrimų – Jėzaus regėjimų – Faustina įtariai stebima vienuolyno seserų. Ji kartais ir pati suabejoja, ar jos slėpiningos patirtys nėra vaizduotės padarinys. Kruopščiai ir nepailsdama Dievo prašyti ženklų, ji gauna stebėtinai susiklostančių galimybių perduoti svarbią Dievo Gailestingumo žinią pasauliui.

LEMTINGAS SUSITIKIMAS

Vilniuje ses. Faustina sutinka kunigą Mykolą Sopočką (1987–1975), kurį jau buvo mačiusi vizijose, melsdama dvasinio vadovo, galinčio pagelbėti jos klaidžioje situacijoje. Kun. M. Sopočka buvo Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto profesorius, Vilniaus dvasinės akademijos dėstytojas ir seminaristų dvasios vadovas, kariuomenės kapelionas, bernardinių seserų kapelionas ir vienuolynui priklausiusios Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios rektorius, Gailestingumo Motinos seserų nuodėmklausys.
Kun. M. Sopočka tapo ses. Faustinos nuodėmklausiu ir dvasiniu vadovu. Vengdamas ilgų išpažinčių ir norėdamas geriau įsigilinti, jis skatino ją Kristaus regėjimų patirtis aprašyti dienoraštyje. Šiandien šv. Faustinos dienoraštis yra viena žinomiausių užrašytos mistinės patirties knygų.

PRAŠYMAS NUTAPYTI DIEVO GAILESTINGUMO PAVEIKSLĄ

1931 metais Jėzus Faustinos prašo nutapyti Dievo Gailestingumo paveikslą:
„Vakare, kai buvau celėje, išvydau Viešpatį Jėzų, vilkintį baltu drabužiu. Viena ranka pakelta palaiminimui, kita lietė drabužį ant krūtinės. Iš drabužio, prasivėrusio ant krūtines, ėjo du dideli spinduliai, vienas raudonas, o kitas baltas. Tylėdama žvelgiau į Viešpatį, mano siela buvo persmelkta baimės, bet sykiu ir didžiulio džiaugsmo. Po akimirkos man Jėzus pasakė: Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi. (…) Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus. Taip pat pažadu jau čia, žemėje, pergalę prieš priešus, o ypač mirties valandą.“

VILNIUJE ĮVYKDYTA MISIJA

Šv. Faustinai apsigyvenus Vilniuje, į šią misiją tiesiogiai įtraukiamas kun. M. Sopočka. Kunigas prisipažįsta, kad jam buvo smalsu pamatyti, kaip atrodo Jėzus Faustinos vizijose. Tuo metu kunigas gyveno ir mokslinį darbą rašė pas seseris vizitietes. Čia studiją turėjo ir dailininkas Eugenijus Kazimirovskis, kurio kun. M. Sopočka ir paprašė nutapyti paveikslą. Dalininkas tapė kantriai ir nuolankiai, pagal šv. Faustinos nurodymus, pozuojant kun. M. Sopočkai.
Paveikslo turinys tiesiogiai susijęs su Evangelijos įvykiais: Didžiuoju penktadieniu, kai iš ietimi pervertos Jėzaus Širdies ištrykšta kraujo ir vandens, ir Atgailos sakramento įsteigimu, kai prisikėlęs Kristus apaštalams suteikia nuodėmių atleidimo galią.
Sesuo Faustina nebuvo patenkinta nutapytu paveikslu, nes vizijose matytas Jėzus buvo gražesnis. Tačiau Jėzus jai atsakė, kad ne dažų ar teptuko grožyje yra šio paveikslo didybė, bet jo malonėje. Viešpats paaiškino šventajai: „Duodu žmonėms indą, su kuriuo turi ateiti malonių prie gailestingumo šaltinio. Šis indas yra paveikslas su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi“.

GAILESTINGUMO SEKMADIENIS

To meto arkivyskupas šią istoriją vertino atsargiai ir nesutiko, kad paveikslas būtų gerbiamas viešai, todėl jis buvo pakabintas bernardinių vienuolyno koridoriuje, nusuktas į sieną. Jėzus šv. Faustinos prašė, kad paveikslas būtų išstatytas viešam gerbimui. Jėzus taip pat prašė šv. Faustinos, kad pirmasis sekmadienis po Velykų visoje Katalikų Bažnyčioje būtų Dievo Gailestingumo šventė – malonės metas kiekvienam, kad ir kokios sunkios būtų žmogaus nuodėmės ir klaidos.
1935 metais Atvelykio laiku pal. M. Sopočka paveikslą naudojo kaip iliustraciją pamokslui apie Dievo Gailestingumą. Šv. Faustinos išpuoštas žolynais paveikslas buvo išstatytas Aušros Vartų laiptų galerijos lange. Šv. Faustina regėjo viziją, kad paveikslas ėjo virš miesto, ir Jėzus nutraukė miestą dengusius tinklus. Per Atvelykį šv. Mišių pabaigoje ji išvydo Jėzų tokį, koks yra paveiksle, ir teikiantį palaiminimą. Jo spinduliai pasklido po visą pasaulį. Šie įvykiai laikomi Gailestingumo sekmadienio ištakomis.

DIEVO GAILESTINGUMO VAINIKĖLIS

1935 metų rugsėjo 13–14 d. vienuolyno namuose Vilniuje Jėzus šv. Faustinai padiktuoja Gailestingumo vainikėlį – maldą kaip skydą mirties akivaizdoje ir galimybę patikėti gyvenimą Dievo Gailestingumui. Visame pasaulyje ši malda kalbama trečią valandą popiet – Jėzaus mirties valandą. Taip tarsi visas pasaulis apkabinamas Dievo Gailestingumu.

NAUJOJI VIENUOLIJA

Paskutinis Jėzaus noras, išsakytas per šv. Faustiną, buvo kvietimas įsteigti naują Gailestingumo seserų vienuoliją. Kun. M. Sopočka ėmė ją kurti Vilniuje. Antrojo pasaulinio karo metu čia įžadus davė pirmosios kandidatės, tačiau dėl karo Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolija oficialiai įsteigta tik 1955 m. Lenkijoje. Šiandien šio ordino vienuolynas Vilniuje įsikūręs greta buvusios Vizitiečių bažnyčios Rasų g. – tame pačiame pastate, kur buvo nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas.

SKLINDANTI GAILESTINGUMO ŽINIA

Nors pati Faustina matė tik vieną išpildytą Jėzaus prašymą – nutapytą paveikslą, po jos mirties Gailestingumo žinia ir pamaldumas per tikinčiuosius sparčiai sklido.
Dievo tarnas Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys palaikė Gailestingumo pamaldumo sklaidą: 1942 m. patvirtino Gailestingumo vainikėlio maldą lietuvių kalba, o 1946 m. šv. Jonų bažnyčioje leido švęsti Gailestingumo sekmadienį. Po Antrojo pasaulinio karo arkivyskupas buvo ištremtas į Sibirą ir mirė Vladimiro kalėjime Rusijoje.
Palaimintuoju 2017 metais skelbiamas kankinys arkiv. Teofilius Matulionis palaikė ryšius su pal. M. Sopočka. Antrojo karo metu vyskupas Lietuvoje platino knygeles su Gailestingumo vainikėlio, Gailestingumo litanijos maldomis ir Dievo Gailestingumo paveikslo iliustracija.

PAL. M. SOPOČKA IR DIEVO GAILESTINGUMO KULTAS

1947 m. pal. M. Sopočka dėl persekiojimų turėjo išvykti į Lenkiją ir iki savo mirties 1975 m. rūpinosi Dievo Gailestingumo žinios platinimu. Su karo ir pokario emigracijos banga Gailestingumo istorija pasiekė JAV ir pačiais netikėčiausiais būdais – visą pasaulį. Netrukus po kun. M. Sopočkos mirties, popiežiumi išrinkus šv. Joną Paulių II, Katalikų bažnyčia pradėjo pripažinti Dievo Gailestingumo kultą.  Kun. M. Sopočka palaimintuoju paskelbtas 2008 m.
Išvykdamas Kun. M. Sopočka planavo paimti paveikslą su savimi, bet po maldos nusprendė palikti Vilniuje. Dėl sovietinio režimo Lietuvoje paveikslas buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą, apgalvotai išpirktas, pavogtas, sukeistas. Dabar jis gerbiamas jam skirtoje Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje. Ją Faustina regėjo vizijose ir aprašė dienoraštyje. Šioje šventovėje prašalaičiai bet kuriuo paros metu gali su pasitikėjimu stebėti lyg iš tamsos ir bedugnės išnyrančio Kristaus žingsnį žmonijos link.

ŠV. JONAS PAULIUS II

Šv. Jonas Paulius II, šiandien taip pat žinomas kaip Gailestingumo apaštalas, seserį Faustiną 2000 metais paskelbė šventąja, o pirmąjį sekmadienį po Velykų – Gailestingumo sekmadieniu.
Šv. Jonas Paulius II Faustinos kanonizavimo dieną kartu paskelbė šv. Faustiną Vilniaus ir trijų Lenkijos miestų – Varšuvos, Polocko ir Krokuvos – globėja: „Išvardydamas miestus, kurių globėja yra naujoji šventoji, jų gyventojams patikiu Dievo Gailestingumą skleisti ypač rūpestingai.“

GAILESTINGUMO KELIAS VILNIUJE

Vilniuje yra daugybė vietų, susijusių su Dievo Gailestingumo žinios perdavimu pasauliui, šv. Faustina, pal. M. Sopočka. Visas jas jungia piligriminis Gailestingumo kelias.
Gailestingumo sekmadienio išvakarėse Vilniaus gatvėmis nuo Aušros vartų Gailestingumo Motinos koplyčios iki Dievo Gailestingumo šventovės vyksta ekumeninė Šviesos kelio procesija. Tai priminimas, kad nepaisant krikščionybės istorijoje atsiradusių skirtumų mus visus jungia Dievo Gailestingumas.

DIEVO GAILESTINGUMO PAVEIKSLAI PASAULYJE

Šiandien Dievo Gailestingumo paveikslai tapomi įvairiose šalyse. Nors jie atrodo skirtingai, tačiau Dievo malonė, kurią pažadėjo Jėzus, nepriklauso nuo paveikslų įvairovės.
Svarbiausia, kad šie paveikslai ragintų su pasitikėjimu artintis prie Dievo Gailestingumo.